Kinas ir psichoterapija: nuo kūrybos iki analizės

LTŠis tarpsritinis meninis tyrimas, apima kūrybinį kino režisieriaus darbą ir kino, meno performatyvumo, psichologijos bei auditorijos tyrimų aspektus. Meno projekto aktualumas grindžiamas poreikiu atsigręžti į socialinę meno paskirtį, menine praktika grįstų žinių kūrimą ir kino terapijos reikšmės suvokimą. Kino reiškinį ir jo poveikį žiūrovams pradėta tyrinėti, vos tik atsiradus kinui. Kaip žiūrinčiojo elgsenas ir būsenas įtakoja kinas, pradžioje analizavo sociologijos, vėliau – psichologijos mokslai, kurių dėmesio centre buvo neigiamo poveikio aspektai (pvz. įtaiga elgtis nusikalstamai, pastūmėjimas laužyti visuotines moralines normas). Ilgainiui, vis geriau pažįstant šią audiovizualinę mediją bei auditoriją, kiną imta vertinti ne tik įžvelgiant jame grėsmes, bet ir privalumus. Kino kūrinius pradėta naudoti terapiniais tikslais: siekiant atskleisti paslėptus asmens elgesio motyvus, atrasti neigiamų emocijų šaknis, išmokyti savistabos, gebėjimo rasti sprendimus ir t. t. Kino terapija dažnai suvokiama gana supaprastintai, tik kaip tam tikros tematikos filmų peržiūra pagal problemos pobūdį. Todėl šiame tyrime siekiama analizuojant darbo autoriaus filmus pristatyti du kino terapijos funkcinius modelius: 1) kūrybinę kino terapiją (angl. film and video-based therapy, therapeutic filmmaking arba videotherapy) ir 2) kino kūrinio analizės terapiją (angl. cinema therapy arba movie therapy) bei akcentuojama savirefleksijos, pokalbių ir aptarimų su specialistais po filmų peržiūrų svarba [eLABa ETD].

ENThis interdisciplinary artistic research encompasses the creative work of the film director as well as certain aspects of cinema, performativity, psychology and audience research. The relevance of this artistic project arises from a need to understand the social purpose of art as well as the knowledge that stems from creative practice, and to grasp the importance of cinema therapy. The research on film and its effect on the viewer began together with the emergence of cinema. The film’s effect on the behaviour and mental state of the viewer was first analysed using a sociological, later psychological, approach which focused on its negative impact (e.g., inciting criminal behaviour or breaking moral conventions). However, in the long run, together with a more comprehensive understanding of this audio-visual medium and its audience, the research begins to examine not only the threats, but also advantages of cinema. The works of cinema are starting to be used for therapeutic purposes, in order to reveal hidden motives of the person’s behaviour, to discover the reasons behind negative emotions, to teach self-reflection, problem-solving and similar. Cinema therapy is often viewed superficially, as the screening of a film that deals with a subject related to a specific mental health problem. Therefore, the author presents an analysis of his own three films based on two functional models of cinema therapy: 1) therapeutic filmmaking (also referred to as film and video-based therapy or videotherapy) and 2) movie therapy (also referred to as cinema therapy), and emphasises the importance of self-reflection and post-screening discussion with film professionals.