Tautos šauklio sugrįžimas į Lietuvą: keletas minčių apie patriotiškumą ir poeziją

LTDaugelis dar prisimena vieną ryškiausių Lietuvos atgimimo įvykių - poeto Bernardo Brazdžionio viešnages Lietuvoje, iš kurių neabejotinai įspūdingiausia buvo pirmoji 1989 m. pavasarį. Atmintyje iškyla pasišiaušusiais antakiais poetas, vainikuotas didžiausiu ąžuolo lapų vainiku ir minių minios aplinkui, gerte geriančios jo poetinį žodį. „Šaukiu aš tautą“ skambėjo kone visuose mitinguose ir buvo neabejotinai tapęs vienu iš atgimstančios Lietuvos himnų1, kaip ir eilėraštis „Aš čia, gyva“. Kodėl anuomet būtent Brazdžionio poezija Lietuvoje populiarumu gerokai lenkė bet kurio kito poeto kūrybą, o jis pats tėvynėje buvo sutiktas ne prasčiau nei popiežius? Kas lėmė tokį aukštą jo poezijos vertinimą, ar visur šis vertinimas buvo vienodas? Kaip apskritai buvo vertinama Brazdžionio poezija Lietuvoje ir išeivijoje? Atsakydami į šiuos klausimus, neišvengiamai susiduriame su poezijos ir meno paskirties problema, kurios sprendimas visuomet priklauso nuo laikotarpio ir pažiūrų. Taigi nesileisime į Brazdžionio tekstų analizę, bet susitelksime ties svarbesniais jo poezijos kritikos tekstais, pasisakymais apie savo poezijos paskirtį, apžvelgsime spaudoje ir knygose pasirodžiusios atsiliepimus apie jo kūrybą bei vizitus Lietuvoje [p. 217].

ENOne of the most imposing events of the epoch of the Lithuanian national resurgence was the visit of the emigrant poet Bernardas Brazdžionis in Lithuania in 1989. The poet returned from the USA to his homeland after almost 50 years of emigration and was met as a real prophet of the Lithuanian resurgence. In 1989, he became Poet Laureate in the traditional Poetry Spring, and during a number of years, his poetry was read in almost all official events. This article presents the reception of Brazdžionis, poetry in Lithuania and among the Lithuanian emigrants living in the USA, and analyses the reasons of it's popularity. Brazdžionis' patriotic poetry expressed the ideas and goals of the Lithuanian national resistance movement and the resurgence epoch. That's why soon Brazdžionis became the most popular Lithuanian poet and was universally accepted as the greatest Lithuanian poet of the emigration. In addition, the pathetic stylistic of his poetry accorded with the rhetoric of the patriotic meetings. Only few Lithuanian emigrant intellectuals dared to criticize Brazdžionis oeuvre. However, the fascination ant popularity of his poetry passed with the short epoch of the Lithuanian resurgence. Now it is the time to revalorize the position of his poetry in the Lithuanian literature, considering the artistic imperfections: banner-style, stump speech, shouting tone and numerous repetitions.