Religinė aistra ankstyvojoje Bernardo Brazdžionio kūryboje

LTAnkstyvojoje Bernardo Brazdžionio poezijoje (iki emigracijos į Vokietiją) yra itin poetiškų kūrybos ekspresijos ir aistros išraiškos formų: metaforų, susijusių su religiniais jausmais, meile; ritminių ir fonetinių formų. Religinė poezija dažnai pesimistinė, mizantropiškų, neoromantinių taedium vitae nuotaikų, kurios liudija apie abejones katalikiška tradicija, tačiau atskleidžia poeto teizmą ir tikėjimo perkūrimą, artimą pagonybei. Yra ir gyvenimo filosofijos, mirties kaip nirvanos ilgesio, ezoterinės Svvedenborgui artimos mistikos (širdies vėjas, sielos kosmosas, kritimas į meilę - žemiškumas). Religiniuose krikščioniško pobūdžio eilėraščiuose Dievo ir žmonių kančios motyvai drastiški, tačiau kosmosas vaizduojamas kaip muzikinis aistros vyksmas [p. 101].

ENThe scale of meanings of Bernardas Brazdžionis' religious poetry varies from intensive passionate sensitivity to a calm abstracted way of philosophizing and subjectively understood religion as overall feeling for a beloved deified person. The Religiousness is close to Christianity though it is marked by a pessimistic sign of world view, longing for one's own pagan Lithuanian culture's blend with other cultures (Hellenistic, Semitic, Hindu, Buddhist). In the religious lyrics, the multiplicity of feelings and senses blend and remix: sorrow turns into happiness, darkness into morning, colors and sounds interchange thus creating symbols of the diversity and superfluity of the world and colorful poetical texture.