Merkio rinktinės štabo dienoraštis, 1945-1946

LTSkaitytojų rankose - unikalus partizanų laisvės kovų dokumentas, Merkio rinktinės štabo dienoraštis. Jį rašė garsus Dzūkijos partizanų vadas, vėliau - Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) ginkluotų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Ši iškili asmenybė pasižymėjo ir kaip partizanų metraštininkas, memuaristas, kruopščiai fiksavęs Laisvės kovų istoriją - partizaninio karo įvykius, netektis, kovotojų siekius ir viltis. Štabo kronika Vanago pradėta rašyti remiantis Dainavos krašto partizanų vienytojo Dzūkų grupės vado pik. ltn. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 1945 m. gegužės 7 d. išleistu įsakymu, kuriame nurodoma: „Kuopų ir batalionų vadai veda operacijų ir veiksmų dienoraštį, kuriame kiek galima suglaustai, bet pakankamai pilnai ir teisingai aprašomi visi partizaniniai veiksmai. Dienoraščio tikslas: palikti teisingą kovų dėl laisvės vaizdą kaip medžiagą istorijai ir pagelbėti vėliau surasti tuos tyliuosius, mažai kam žinomus didvyrius [...]." Prie dienoraščių nurodoma pridėti dokumentus ir įsakymus, kurie buvo nors kiek artimi to meto veiksmams. Pats J. Vitkus-Kazimieraitis nuo pirmųjų savo partizanavimo dienų (1945 m. pavasario) pradėjo rašyti Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame atsispindėjo Dzūkijos partizanų organizaciniai ir vienijimo darbai. Jį drąsiai galime vadinti partizanų rašytinės kūrybos žanro pradininku. A. Ramanauskas-Vanagas buvo gabiausias ir ištikimiausias jo darbų tęsėjas, palikęs patį didžiausią indėlį dokumentais fiksuojant Laisvės kovų istoriją. Žinoma, kad daugybė partizanų dokumentų neišliko - kilus pavojui juos sunaikindavo patys partizanai arba, slenkant laikui, jie sunyko slaptavietėse dėl netinkamų laikymo sąlygų, arba dokumentus sunaikino okupacinės represinės struktūros.Pats A. Ramanauskas-Vanagas buvo minėjęs, kad išlikusi tik maža dalis visų partizanų rašytinių dokumentų. Suprasdamas jų svarbą ateičiai, būdamas Dainavos apygardos ir Pietų Lietuvos srities vadas, eidamas LLKS gynybos pajėgų vado pareigas, ragino kaupti ir patikimai slėpti partizanų dokumentų archyvus. Parengti šį dokumentą paskatino tai, kad iki šiol jis nebuvo publikuotas, paskelbta tik keletas dienoraščio fragmentų istorikų darbuose. Tai neabejotinai svarbus, autentiškas ir pirminis šaltinis apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Lietuvoje. Neblėstantis visuomenės domėjimasis pokario laisvės kovomis ir iškiliais partizanų vadais taip pat buvo svarbi paskata šiai knygai pasirodyti. Susidomėjimą A. Ramanausko-Vanago asmenybe sustiprino jo palaikų atradimas, iškilmingas perlaidojimas ir netgi nepavykę bandymai apšmeižti partizanų vadą. Šie tekstai, rašyti įvairiomis aplinkybėmis - alinančiomis požeminio gyvenimo sąlygomis, mirtino pavojaus akivaizdoje (virš partizanų bunkerio priešams nuožmiai vykdant kratą), padės dar geriau pažinti A. Ramanausko, jo bendražygių asmenybes ir pajusti ano laiko dvasią. Merkio rinktinės štabo dienoraštis pradėtas pildyti 1945 m. rugsėjį ir baigtas 1946 m. gruodį, taigi jis apima daugiau nei vienerius partizaniško gyvenimo metus. Dienoraštis liudija apie laisvės kovotojų pasiaukojimą, atspindi milžiniškas partizanų vadovybės pastangas organizuojant įvairiapusę rinktinės štabo veiklą: rengiant kovines operacijas, vizituojant partizanų dalinius, palaikant ryšius su kitais organizaciniais vienetais, leidžiant pogrindžio spaudą ir kt.Paskutinis dienoraščio įrašas padarytas 1946 m. gruodžio 31 d. Dabar galime tik spėlioti, ar vėliau dienoraštis buvo tęsiamas. Labiau tikėtina, kad Vanagas dienoraščio tęsinio toliau neberašė, nes užuominų apie tai nėra. Galbūt vengta rizikos, kad dokumentas gali patekti į priešo rankas. Ne veltui po Kazimieraičio vadavietės sunaikinimo 1946 m. sausio 13 d. kronikoje atsiranda įrašas, kad „Vanagas labiausiai susirūpinęs dėl Kazimieraičio vesto dienoraščio, kuris ne visiškai tinkamai, jo nuomone, buvo vedamas. Per daug aiškiai buvo minimos vietovės, susitikimų vietos ir 1.1. " Įvertindamas pavojų, kad dienoraštis gali atsidurti priešo rankose, A. Ramanauskas-Vanagas tik prabėgomis užsimena apie svarbesnius partizanų organizacinius planus. Įrašai nereguliarūs, kartais daromi ir po daugiau kaip mėnesio pertraukos. Merkio rinktinės štabo dienoraštis buvo vienas pagrindinių šaltinių, kuriuo autorius rėmėsi 1950-1955 m. rašydamas memuarus [Iš Pratarmės].