Darbo jėgos sampratos aspektai

LTCharakteringu šiuolaikinio mokslo, tame tarpe ir ekonomikos vystymosi bruožu dabartiniame etape yra naujų sąvokų atsiradimas, tradicinių sampratų papildymas nauju turiniu, kuris atsiranda veikiant technologijų progresui. Tiek Lietuvos, tiek ir buvusios Sovietų Sąjungos, o ir kitų užsienio valstybių mokslinėje literatūroje naudojamos sąvokos, apibrėžiančios žmones kaip vieną iš gamybos išteklių, nėra visuotinai priimtos. Tokiu terminus, kaip „darbo jėga", „darbo ištekliai", „žmogiškasis kapitalas", „darbo potencialas" ir kt. įvairūs autoriai traktuoja nevienodai. Todėl reikėtų šias sąvokas panagrinėti plačiau. Ypač seniai tyrimuose naudojama sąvoka "darbo potencialas" yra tapatinama su "darbo resursų" sąvoka. Socialiniu - ekonominiu požiūriu nuo 1980-ųjų metų bandyta šias sąvokas išskirti. G. Sergejeva ir L. Čižov rašo, kad "darbo potencialas - tai ne darbo resursai, kuriuos tun visuomenė, o darbingų gyventojų skaitlingumas ir jo kokybinės charakteristikos (lytis, amžius, išsilavinimas, profesinis pasiruošimas, kvalifikacija ir t.t.)”. Iš esmės tos pačios nuomonės laikosi ir M. Goldin, kuris rašo, kad kiekybinės darbo potencialo charakteristikos nustatomos darbo resursų skaitlingumu. [p. 195].