Kalba ir tikrovė

LTKalbos ir tikrovės santykis – įdomiausia ir sunkiausiai sprendžiama kalbos filosofijos problema. Ji turi daug aspektų, nes ir pati tikrovė skirtinguose filosofinės analizės kontekstuose yra suvokiama bei nusakoma skirtingai. Antai įmanoma tirti tai, ką pavadintume vidine pačios kalbos tikrove – imanentine kalbos prigimtimi, pasireiškiančia įvairiais kalbos mokslo analizuojamais lygmenimis. Kalbos pasaulis, atsiveriantis žvelgiant iš kalbos, kaip uždaros sistemos, vidaus, ir vertinamas vidiniais pačios kalbos matais, yra visiškai skirtingas nuo pasaulio, atsiveriančio anapus pačios kalbos ribų. Imanentinė kalbos tikrovė nesutampa su ta už pačios kalbos ribų atsiveriančia tikrove, kurią kalba pašaukta prakalbinti ir apie kurią ji privalo byloti. Žodžio, kaip pačios kalbos „daikto“, tiesa yra skirtinga nuo užkalbinės tikrovės daikto tiesos: pavyzdžiui, išaiškinę vieno ar kito žodžio etimologiją, atskleidžiančią kalbinę „tiesą“ apie tuo žodžiu įvardijamą daiktą, savaime nesužinome tiesos apie patį daiktą, egzistuojantį anapus kalbos, nors kalba mums gali suteikti vertingų įžvalgų, kaip turėtume apie tą daiktą mąstyti [p. 331].