Iš "Pastogės" troliams į dantis

LTAlgirdas Patackas rašė: „Praėjusio amžiaus šeštame ir septintame dešimtmetyje būrelis jaunų žmonių, neapsikentę jau pradėjusios pūti sistemos tvaiko, susibūrė į bendriją. <…>Vienam jų, Mindaugui Tomoniui, žuvus ar nužudytam, įvykdė jo priesaką – pradėjo leisti pogrindžio kultūrinį žurnalą Pastogė (Pastogė skiriama tiems, kurie nori laisvai kurti), o jį užspaudus tęsė pradėtą darbą, išleisdami rinkinį Ethos.“1 Atrodytų, šiuose dviejuose sakiniuose sutelpa tuometė A. Patacko ir pogrindžio bendražygių kovos retrospektyva. Vėliau nuo režimo nuketėjo ir pats A. Patackas: 1986 metais KGB suimtas ir, jo paties žodžiais tariant, „nuleistas į rūsį“. Iš pogrindžio Pastogės į KGB rūsį... Kodėl Pastogė? Pogrindis juk turėtų telktis po grindimis, rūsyje ar bunkeryje, kaip kad partizanai slėpėsi. Pastato aliuzijos kontekste pasirinkimai iš tiesų galimi du. Tiek rūsio – po grindimis, tiek pastogės – virš lubų erdvės iškrenta iš prozinio namų pasaulio. Ten žmonės paprastai negyvena, o vyksta paraleliniai, uždengti nuo kasdienio namo gyvenimo dalykai. Tie patys partizanai, užklupti enkavėdistų, dažnai slėpdavosi ne tik po grindimis, bet ir „ant aukšto“, kur, jei nebus daroma nuodugni krata, gal ir neužklys neprašyti svečiai. Iš pastogės toliau matyti – taip, pasak A. Patacko, pavadinimą motyvavo pats Mindaugas Tomonis. Taigi suskamba pretenzija nelįsti į „tradicinį“ pogrindį, o veikti kažkaip kitaip. Ką reiškia „toliau matyti“? Iš toliau pastebėti besiartinantį priešą? Kažin, ar savisaugos lygį pavadinime norėjo užkoduoti „pastogininkai“, matyt, kalbėta apie intelektinį žvilgsnį. Pasak A. Patacko, Pastogė turėjo užpildyti pogrindžio spaudos trūkstamą kultūrinę, intelektualią nišą [p. 328].