Žvelgiantis į atminties atodangas

LTPraėjusiais metais pasirodė naujas poeto, Vilniaus universiteto docento, eseisto ir visuomenininko Marcelijaus Martinaičio filologinį palikimą pristatantis leidinys – "Lietuvių etnologijos etiudai: Senosios mūsų atminties atodangos". Į knygą pateko daugiau kaip trisdešimt tekstų, jau anksčiau spausdintų įvairiuose leidiniuose, perteikiančių autoriaus idėjas apie tautosaką, etninę kultūrą, tradicinę gyvenseną. [...] Tekstų parašymo laikas – nuo aštuntojo praėjusiojo amžiaus dešimtmečio iki autoriaus mirties, tad juose labai gerai atsispindi, kada ir kaip M. Martinaitis suformavo savo pasaulėžiūrinę ir vertybinę poziciją etninės kultūros atžvilgiu, kaip nuosekliai ir atkakliai ją gynė bei propagavo. Nesuklysime sakydami, kad jo būta vieno svarbiausių etnokultūrinio lietuvių sąjūdžio ideologų, lėmusio tiek folkloro tyrimų kryptis, tiek folklorizmo procesus. Jis formavo viešą nuomonę apie tai, kokios turi būti etninės kultūros atminties formos, kokie jos dėmenys svarbiausi, turintys išliekamąją vertę. Daugelį savo idėjų jis perteikė ir paskaitose studentams, iš kurių ne vienas vėliau rinkosi vienaip ar kitaip dalyvauti etnokultūrinėje veikloje. Kaip ir daugelyje M. Martinaičio knygų, čia vyrauja eseistinis mąstymo būdas, kuris, pasak Vytauto Kubiliaus, geriausiai išreiškia mokėjimą žvelgti sintetiškai, išlaikant intelektualinę įtampą. Nors tekstų žanrinis pobūdis lyg ir neįpareigoja laikytis mokslinės precizijos ir analizės nuoseklumo, vis dėlto, kaip rodo ankstesnės autoriaus knygos ir pastaroji, jo pajėgta formuluoti esminius dalykus, kurie iki šiol aktualūs ir folkloristikos ar etnologijos mokslui [p. 280].