LTM. Alūzaitės dienoraštis unikalus, tikriausiai kaip ir kiekvienas tuo metu rašytas. Tačiau partizaninio karo moterų dienoraščių kol kas daugiau nėra žinoma, o gal dar nesurasta, nepaviešinta. Šio dienoraščio unikalumas atsiskleidžia ir nesuasmeninta jo forma. Folkloristė Jurga Ūsaitytė pažymi: „Kiekvienas rankraštis yra atsiradęs iš žmogaus noro integruotis subkultūroje, taip įtvirtinant savo tapatumą ar išreiškiant bendrystę su tam tikra grupe.“ Tad šis partizanės dienoraštis, atviras, viešai pasiekiamas ir todėl kitų kartu bunkeryje gyvenusių bendražygių pildomas, buvo visai kas kita, nei matome skaitydami pirmuosius partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio įrašus. M. Ėmužis knygoje teigia: „Anuomet jaunuoliai neretai turėdavo sąsiuvinių, kuriuose prašydavo draugų ir pažįstamų ką nors parašyti. Monikos dienoraštis galėjo būti šios tradicijos atspindys.“ Tačiau šioje vietoje tiktų J. Ūsaitytės mintis apie dar menkai tyrinėtas kelias asmeninės raštijos formų simbiozes [p. 383].