Finansinio užstato pinigais kvalifikavimo problematika

LTĮgyvendinus Direktyvą 2002/47/EB Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymu nacionalinėje teisėje šalia Civiliniame kodekse numatyto lėšų, esančių įkaito davėjo banko sąskaitoje, įkeitimo įteisinta speciali komercinio įkeitimo forma – finansinis užstatas pinigais. Abi šios įkeitimo formos yra panašios dėl savo subjekto ir objekto, tačiau iš esmės skiriasi turinio ir teisinių padarinių požiūriu. Tiek teismų, tiek komercinėje praktikoje akcentuojami šių įkeitimo formų sudarymo bei teisinių padarinių ypatumai, tačiau turinio požymiai, leidžiantys atskirti šias dvi įkeitimo formas, nėra išgryninti. Tai lemia, kad šalių sudarytas susitarimas dėl juridinio asmens lėšų įkeitimo vartojant finansinio užstato teisines kategorijas kvalifikuojamas finansiniu užstatu, neatsižvelgiant į Direktyvoje 2002/47/EB ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotus finansinio užstato esminius požymius: kad tai yra posesorinis įkeitimas, kurio objektas (pinigai) turi būti perduoti finansinio užstato gavėjui ir jo valdomi ar kontroliuojami. Nacionalinėje praktikoje naudojamas finansinis užstatas pinigais turi tik pirmą – finansinio užstato perdavimo – elementą, kuris pasireiškia pinigų pervedimu į sąskaitą, tačiau valdymo (kontrolės) elementas netaikomas. Tai lemia ir Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo formuluotės, kurios neatskleidžia šio požymių turinio ir ypatumų, tačiau tai netrukdo teismams taikyti valdymo (kontrolės) testą ir kontrolės turinį aiškinti pagal Direktyvos 2002/47/EB taikymo praktiką. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Finansinis užstatas; Įkeitimas; Prioritetai; Kontrolė; Financial collateral; Charge; Priority; Control.

ENFollowing the implementation of the Directive 2002/47/ EC by the Law on Financial Collateral Arrangements of the Republic of Lithuania, a special form of a commercial charge – a financial collateral in cash – has been enshrined in the national law, in addition to the pledge of monetary funds in the bank account of a pledger, already prescribed in the Civil Code. Both of these forms of commercial charge are similar in terms of their subject matter and object, but differ substantially in terms of content and legal consequences. Both the national case-law and the commercial practice distinguish only the difference in legal consequences, but the substantive features which distinguish the two forms of charge have not been refined. This results in a situation where each agreement between the parties to pledge the monetary funds in a bank account of a legal person using the legal categories of the financial collateral is defined as a financial collateral in cash, regardless of the essential features of this type of financial collateral set out in the Directive 2002/47 /EC and the case-law of the Court of Justice of the European Union: that such a pledge should be possessory, whereby its object should be transferred to and managed or controlled by the financial collateral taker.The financial collateral in cash, used in the Lithuanian practice meets only the first requirement – the transfer of the financial collateral – which manifests itself in the transfer of money to an account, but the management (control) requirement is not fulfilled. It is also determined by the wording of the Law on Financial Collateral Arrangements of the Republic of Lithuania, which although does not reveal the content and peculiarities of this requirement, neither does it prevent the courts from applying the management (control) test and interpreting the content of management (control) concept in accordance with the interpretation and application of Directive 2002/47/EC in the case-law of the Court of Justice of the European Union. [From the publication]