Komunikacija kaip auditorijų plėtros priemonė: Lietuvos teatrų praktikos
LTTeatro komunikacijos procesus tyrinėjantys analitikai kiekvienas savaip apibrėžia suvokėjo vaidmenį ir svarbą. Tradicinė teatro formulė „A vaidina B stebint C“, reiškianti, kad aktorius (A) įkūnija Kitą (personažą, B) žiūrovo (C) akivaizdoje, suvokėją prilygina stebėtojui, vujaristui, reginčiam persikūnijimo stebuklą ir apžavėtam kismo magijos. Tyrinėjantys šiuolaikinį teatrą teigia, kad XX a. pradžioje modernaus teatro erdvėje prasidėję ir iki šiol vis dar vykstantys radikalūs bandymai perrašyti šią formulę žymi „paradigminį“ scenos meno pokytį – perėjimą nuo spektaklio kaip tikrovės (dramos) interpretacijos, kuriame žiūrovas dažniausiai ignoruojamas, prie spektaklio kaip komunikatyvaus veiksmo, kuriame suvokėjas ir jo potyriai ima dominuoti. Vadinasi, tradicinė teatro meną išreiškianti formulė šiuolaikinių praktikų kontekste gali būti įvairiai perrašoma: „A pasakoja apie save stebint C“, „A ir C veikia kartu“ arba tiesiog „C veikia“. [Iš straipsnio, p. 165]
