Vinco Krėvės sugrįžimai iš Baku ir jo "Nusiminimo aidai"
LT1918-ųjų kovą, prabėgus vos porai savaičių nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, tarp bolševikinės Rusijos ir Vokietijos buvo pasirašyta Bresto taika. Vienas iš šios sutarties punktų atvėrė kelią namo trims šimtams penkiasdešimčiai tūkstančių lietuvių, kadaise pasitraukusių į buvusios imperijos platybes nuo kaizerinių okupantų, o dabar bėgančių nuo valdžią šioje šalyje užgrobusių bolševikų. Kaip rašo istorikas Tomas Balkelis, Rusijoje atsidūrusių lietuvių grįžimo motyvai buvo patys įvairiausi – „nuo ideologinio prisirišimo prie nepriklausomos Lietuvos idėjos, geresnio gyvenimo, karjeros vilčių iki paprasto noro išvengti politinio teroro, suirutės ir bado Rusijoje. Patriotinės nuotaikos buvo būdingesnės inteligentijai, tačiau bado baimė persekiojo daugumą kitų pabėgėlių. Tremties patirtis vertė pabėgėlius naujai apsibrėžti ir įvertinti savo „tėvynės“ sampratą. Namų ilgesys padėjo sutvirtinti etninį jų identitetą ir išskyrė juos iš kitų vietinių gyventojų grupių. Karo metai, praleisti tremtyje, vertė konsoliduotis į bendruomenes ir naujai apmąstyti savo tautiškumą“1. Susigrąžinti inteligentus ir ūkio specialistus pirmumo tvarka Lietuvos valdžia mėgino vos paskelbusi nepriklausomybę. Likusieji turėjo laukti ilgoje eilėje arba mėginti grįžti savarankiškai. Kaip atsiminimų knygoje „Nepriklausoma Lietuva“ rašė advokatas ir politikos veikėjas Rapolas Skipitis (1887–1976), tokie keliautojai traukiniais dažnai atsidurdavo tiek maisto atsargas mėginančių rekvizuoti bolševikų, tiek ginkluotų „duonos ieškotojų“ ugnyje. Buvo daug nukautų ir sužeistų pabėgėlių. Pasak būsimo Lietuvos kariuomenės vado, generolo Stasio Raštikio (1896–1985), kitų kelias namo, pavyzdžiui, Lietuvos pabėgėlių Gruzijoje, vokiškais traukiniais vedė pro Juodosios jūros pakrantę, Rumuniją, Vengriją, Čekiją ir Lenkiją.Tuo metu į Lietuvą veržėsi ne vien karo pabėgėliai – tarp grįžtančiųjų buvo ir nemažai lietuvių, imperijos platybėse atsidūrusių dėl kitų priežasčių ir kitu laiku. Vienas iš jų – Baku mieste mokytojavęs rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954). Dešimtį metų svetur išgyvenusio ir žinios, kad Lietuva ištrūko ir iš carinės Rusijos, ir iš kaizerinės Vokietijos gniaužtų, sulaukusio rašytojo svajų sparnai nešte nešė jį namo. Tai liudija ir paties V. Krėvės žodžiais pagrįsta jo biografija, skelbiama 1921 metais Kaune išleistame „Lietuvos albume“. Čia sakoma, kad visi ligšioliniai rašytojo darbai buvo skirti svetimiems, „kurių tarpe atsiėjo jam gyventi ir V. Mickevičius vis nerimo, negalėdamas dirbti savo tautai ir kultūrai2“. Ir štai 1918-ųjų vasarą V. Krėvė jau traukė į plaučius svaiginantį gimtinės vėją. Regis, viskas nublanko prieš šį laisvės gurkšnį – ir Baku 1918-ųjų kovo–gegužės mėnesiais patirtas bolševikinis košmaras, ir sunki bei kupina pavojų kelionė per chaoso apimtą Rusiją… Bet kol kas neprisiminkime to, kaip patirtų vargų nenori prisiminti ir pats rašytojas. Kas tie vargai, kai kojos remiasi į gimtąją žemę, o dangumi ritasi viltį nešantys debesys. Štai ji – didžiavyrių ir milžinkapių Lietuva, kuri susigrąžins didingą savo praeitį, prarastą per ilgus svetimųjų priespaudos metus. V. Krėvė svaigsta nuo vilčių ir svajonių, o jo širdyje auga ryžtas kuo greičiau įsitraukti į didžios šalies kūrimo darbą… Bet tuo tarpu padėkime į šalį šviesias viltis ir trumpai prisiminkime, kokie likimo vingiai nuvedė V. Krėvę į tolimąjį Kaukazą, ilgam atskirdami rašytoją nuo gimtosios žemės.
