Materialinė ministrų atsakomybė konstitucinėje ir administracinėje jurisprudencijoje
LT1. Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarime pirmą kartą išaiškinta, kad, pirma, ministras yra vienas iš subjektų, dėl kurių neteisėtų veiksmų valstybei kyla pareiga atlyginti žalą, antra, valstybės pareiga atlyginti žalą kyla nepaisant ministro kaltės. 2. Neteisėtais ministro vidaus administravimo veiksmais padarytą žalą atlyginusi valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį ministrą. Ši teisė įgyvendinama laikantis šių sąlygų: pirma, ji įgyvendinama tik teismine tvarka, antra, nustatytos šios teisės ribos – valstybė iš žalą padariusių asmenų gali išieškoti ne daugiau kaip devynis vidutinius jų darbo užmokesčius, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. 3. Konstitucinis Teismas neįžvelgė Konstitucijos požiūriu nederamo teisinio reguliavimo – legislatyvinės omisijos – Vyriausybės įstatyme, kuriame nėra reglamentuota materialinė ministrų atsakomybė. Teismas konstatavo, kad tokia ministrų atsakomybė yra įtvirtinta Žalos atlyginimo įstatyme. 4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime įtvirtinta svarbi nuostata, kad galimybė taikyti civilinę atsakomybę ministrams atsiranda tik tuo atveju, kai žala padaryta kaltais jų veiksmais vidaus administravimo srityje. Vien tik neteisėtų ministro veiksmų civilinei ministro atsakomybei kilti nepakanka. 5. Ministrui suteikiama diskrecijos teisė, kuria naudojantis ministro elgesys turi atitikti civilinėje teisėje pripažintą bonus pater familias standartą. Pastarojo turiniui įtakos gali turėti ir atsakingo valdymo, ir gero viešojo administravimo bei kiti viešojo administravimo principai. [Iš straipsnio, p. 358-359]
