Tapatybės problema spekuliatyviojoje Schellingo filosofijoje: veikaluose „Mano filosofijos sistemos išdėstymas“ ir „Meno filosofija“
LTŠiuo straipsniu siekiame pabrėžti, kokiu būdu fundamentali filosofinė tapatybės problema buvo formuluojama spekuliatyviuoju Schellingo filosofijos periodu tarp 1801 ir 1803 metų. Savo 1801 m. tapatybės sistemoje Schellingas postuluoja absoliučios tapatybės sampratą ir kartu pristato šią sistemą vieningu metodologiniu pagrindu. Kai šis tikslas tampa probleminiu, tapatybės samprata įgauna pavidalą tokio vaizdinio, kuris metodiškai ir tematiškai išsiveržia už racionalaus intelekto kategorijų ribų. Savo 1803 m. meno filosofijos paskaitose Schellingas formuluoja tapatybės problemą tokiu būdu, kuris numato vėlesnį posūkį link racionalaus idealizmo kritikos. Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, tačiau tapatybės sistemos periodas lemia Schellingo mąstysenos kokybinį šuolį, kuris pakerta pozityviai formuluojamą ir racionaliai eksplikuojamą tapatybės sampratą. Vėliau šis konceptualus posūkis tampa išeities tašku jo „Filosofijai ir religijai“ bei esmine laikomai „laisvės filosofijai“.
