Ankstyvoji Vinco Mykolaičio-Putino romano "Altorių šešėly" recepcija
LTLiteratūriniame Lietuvos pasaulyje 1932–1933 m. labai ryškus įvykis buvo ne tik naujo tipo prozos kūrinio – Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ – pasirodymas, bet ir romaną sutikusios literatūrinės kritikos reakcija. „Altorių šešėly“ ne tik atvėrė vartus romano žanrui į Lietuvą, bet ir literatūrinę kritiką pakėlė į gerokai aukštesnį brandos laipsnį. Abu šie reiškiniai nesąmoningai ar atvirai išreiškė tas romano žanro ir prozinio mąstymo teorines tendencijas, kurios lydėjo žanro raidą ir jo refleksiją Vakarų Europoje nuo XVI a. vidurio. Skirtingai nuo Vokietijos, kurioje tikra romanų liūtis prapliupo po skaitytojų entuziazmą sužadinusio Christopho Martino Wielando romano „Agatono istorija“ (1766–1767), didžioji dalis lietuvių kritikų romaną „Altorių šešėly“ įvertino neigiamai, o keletui jų romanas sukėlė liguisto atmetimo reakciją. Romanui pranašauta juoda lemtis, tačiau, nepaisant nei pranašysčių, nei istorinių kataklizmų ir drastiškų socialinių-politinių pokyčių, „Altorių šešėly“ iki šiol nepraranda aktualumo ir meninės vertės. Banali formulė – su romanu „Altorių šešėly“ rašytojas gerokai aplenkė savo laiką – skaitytojus ir kritikus, kurie dar nebuvo pasiruošę įžengti į naują pasaulį pro „Altorių šešėly“ atvertus vartus [p. 96].
