Literatūra 1904-1915 m. lietuviškoje spaudoje: kultūrinė nepriklausomybė?
LTPažvelgus į grožinę literatūrą istoriko akimis, joje galima pamatyti atsispindint ją supančios kultūrinės, idėjinės, visuomeninės, netgi politinės aplinkos įtaką. Todėl, norint susidaryti išsamesnį vaizdą apie bet kurį bendruomenės egzistencijos periodą, svarbu kuo geriau suvokti meninį ir, konkrečiai, literatūrinį jos gyvenimą. Tokiam tyrimui itin pravarti yra ankstyvoji lietuvių grožinė literatūra, kuri, ilgą laiką buvusi neatskiriama nuo vadinamojo lietuvių tautinio atgimimo, tautinės savimonės bei tautinės kultūros vystymo(si) ir kaitos, savais raidos procesais galėjo atspindėti bei išreikšti pamatinius lietuvių tautos formavimosi lūžius ir eigą. Pasirinktas aptarti 1904–1915 m. laikotarpis pirmiausia pripažįstamas kaip buvęs itin našus lietuvių literatūros srityje. Tuomet žymiai išaugo grožinės kūrybos kiekis bei pakilo bendras jos meninis lygis, gerokai pažengė literatūros kritika, lietuvių literatūroje radosi ir įsišaknijo nauja modernistinė srovė, taip pat itin išsiplėtojo kūrybos meninė bei idėjinė diferenciacija. Visa tai yra daugiau mažiau išryškinta daugelyje platesnio pobūdžio literatūros istorijos studijų, kuriose šis literatūros suklestėjimo mastas tarsi savaime sutapatinamas su pasiektu tam tikru jos išsivystymo lygiu. Negana to – kai kurių vertintojų nuomone, šis literatūros sustiprėjimas bendrame kultūriniame-visuomeniniame laikotarpio kontekste galėtų liudyti netgi pasiektą tam tikrą lietuvių kultūrinę nepriklausomybę, susiklosčiusią dar prieš pasiekiant politinę [p. 70].
