Tarp prigimties ir tautos: žaliųjų pirmeiviai sovietmečio Lietuvoje
LTTautinė valstybė įkūnija politinę modernybės tvarką, o šiuolaikiniai žaliųjų judėjimai - šios tvarkos ir galbūt epochos pabaigą. Todėl nenuostabu, kad, apmąstant šiuolaikinio pasaulio permainas, nacionalizmas ir žalioji politika laikomi sunkiai suderinamais reiškiniais. Nacionaliniai sąjūdžiai siekia tautos suverenumo, o ekologinė grėsmė ir rizika nūdien peržengia politines sienas, nepaiso jokių teritorinių Žemės padalijimų. Ištisus šimtmečius valstybės teikė pirmenybę nacionaliniam saugumui, ekonominei gerovei, o ne gamtom ir aplinkos apsaugai. Naujieji aplinkosaugos judėjimai Vakaruose 1970-aisiais kilo kaip atsakas į destruktyvią nacionalinę politiką ir paskatino suprasti, kad mūsų gyvenimo erdvė yra viena, ekologinės problemos - bendros, o didžiausia grėsmė - mes patys, neįvertinę ekonominės gerovės augimo ir modernizacijos padarinių. Naujas "žaliasis" sąmoningumas lyg ir nedera su tradicine politinio suverenumo logika, nes skatina mąstyti globaliai (peržengiant valstybės sienas ir savo gyvenamąjį metą), o veikti lokaliai (vietos bendruomenėje ir kasdienėje buityje). [Iš straipsnio, p. 214]
