Nuo piešimo į „užpiešimines” menines praktikas: bandymas konceptualizuoti

LTStraipsnyje glaustai aptariamos šiuolaikinės piešimo raidos tendencijos radikaliai pakitusiuose meninių praktikų kontekstuose. Pastarieji reikšmingai sumažino tradicinio piešimo svarbą ir apribojo jo funkcijas (a) edukacijos lauku ir (b) tradicines menines vertybes tebekultyvuojančiais žanrais, kurių lyginamoji vertė bendrame nūdienos meno lauke akivaizdžiai sumenko. Atsirado naujo tipo meninės praktikos, nepriskirtinos prie piešimo žanrų ir neatpažįstamos pagal tiems žanrams būdingus požymius. Minėtų praktikų atranka orientuota į ribinius atvejus, integruojančius piešimą į jam svetimą meninę pastangą ir paverčiančius jį labiau užpiešimine, nei piešimo veikla. Todėl kalbama ne apie piešimą ir piešinį, bet apie pamatines jo transformacijas, redukciją į elementus, paklūstančius naujo tipo meninei logikai. Kokios bendros tendencijos nusako aktualų tokių praktikų lauką, kuris, viena vertus, pranoksta tradiciškai apibrėžiamas piešimo praktikas, kita vertus, išsaugo bent kai kuriuos piešimo požymius? Ką ir kokiu mastu minėtame lauke tebegalime vadinti piešimu – tradiciniu terminu, kuris menines praktikas apibrėžia remdamasis konkrečia žanrine specifika? Jei ši specifika ištrinama, jei pats žanrų skirtumas tampa abejotinas – kokias tradicinių ir naujų požymių konfigūracijas galime išskirti?.

ENThe article briefly discusses modern developments in the field of drawing which substantially reduced the importance of drawing and limit its functions to a) the field of education and b) the genres that still cultivate traditional artistic values whose comparative importance has obviously diminished. New types of artistic practices which do not fit within the framework of the drawing genres and which do not have the features characteristic of them emerged in addition to and outside the latter phenomena. The article’s selection of the new practices focuses on the borderline cases which integrate drawing into an artistic effort that is alien to it and make it more of an extra-drawing rather than a drawing practice. That is why reference is made to certain basic transformations of drawing, including its reduction to separate elements that abide by a new type of logic, rather than to drawing as such. Attempts to answer the following questions make up the content of the article. What general trends define the topical field for the application of the said practices which, on the one hand, trespass the traditional definition of drawing practices, but, on the other hand, preserve certain features truly characteristic of drawing? What and to what extent in the said field can be referred to as drawing in the traditional sense of the word and what defines certain artistic practices based on respective specific features characteristic of the genre? If this specificity is eliminated and if the difference between genres becomes doubtful, what other configuration of traditional and new features can be singled out?.