Deleuze'as ir postfeminizmas

LTGilles'is Deleuze'as ir Felixas Guattari sukūrė mąstymo mašiną, galinčią produktyviai veikti bet kuria kryptimi: ji efektyviai eksplikuoja kapitalizmo logiką, „atkeri" psichoanalizę, sukuria naują jungimų logiką, įgalinančią paaiškinti kultūrinius, socialinius, vizualinius fenomenus. Savo tekste tyrinėsiu tik vieną iš daugelio krypčių - Deleuze'o ir Guattari teorijos pasekmes feministinei teorijai bei aptarsiu šios teorijos klimate atsirandančias vizualines praktikas. Klasikinių subjektyvumo struktūrų išardymas, kurio ėmėsi šiuolaikinės prancūzų filosofijos autoriai, sutapo su feminizmo teoretikių siekiu postuluoti kūnišką, konkrečios empirinės situacijos suformuotą subjektą. Feministinė teorija teigia, jog racionalus ir universalus subjektas yra tik filosofinė fikcija - kiekvienas konkretus individas yra ribojamas savo lyties, klasės, rasės, o jo žinojimas visuomet yra lokalus (situated knowledges). Kita vertus, būtent šiuo klausimu tarp šiuolaikinių prancūzų filosofų ir feminizmo teorijos esama principinio nesutarimo, nes feminizmas norėtų dar kuriam laikui išsaugoti subjektyvumo apartamentus, kurių šiuolaikinė filosofinė mintis be jokių skrupulų atsisako. Kompromisas pasiekiamas tik atsiradus postfeminizmui - teorijai, atsisakančiai vieningo subjektyvumo modelio prerogatyvos. Ši teorija, kurios svarbiausiomis figūromis laikyčiau Rosi Braidotti ir Elisabeth Grosz, subjektą suvokia kaip kūnišką, materialų ir imanentišką, t. y. neaiškintiną jokiais tikslais ir priežastimis, kurie neglūdėtų jame pačiame. Straipsnyje sieksiu rekonstruoti Braidotti ir Grosz žvilgsnį į Deleuze'o ir Guattari teoriją, išsakyti jų abejones pasirinkto kelio produktyvumu bei aptarti pozityviąsias delioziškojo feminizmo savybes [p. 306].