Tautybių atskirties ir bendrystės ideologijos istorinio teisingumo politikoje, viešojoje ir kasdieninėje erdvėje

LTLietuvos ir Rusijos istorinio teisingumo politika institucionalizuoja "istorinį teisingumą kaip neteisybę", t. y. tokį istorinį teisingumą, kuris formuoja politinę atskirtį tarp skirtingų tautybių, kai teisingumas vienai tautinei grupei pateikiamas kaip neteisybė kitos grupės atžvilgiu. Teisingumas kaip bendrystė yra reiškinys, kuris pateikia alternatyvią tautybių ar visuomenės grupių santykių ideologiją, jungiančią istorinių politinių, ekonominių ar socialinių procesų atskirtas grupes ar šių grupių bei skirtingų tautybių narius. Prisimindami Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį apklausti informantai daugiausia pabrėžė bendrystę, ne atskirtį, kalbėdami apie "bendras kančias" bei "išlikimą" per karą ar pokariu. "Sugyvenimas" sovietmečiu daugumos jų buvo siejamas ne tik su skirtingų tautybių sugyvenimu, bet ir su labiau integruota ir socialiai saugia visuomene. "Bendrų kančių", "išlikimo" ir "sugyvenimo" sovietmečiu prisiminimuose informantai lokalizuoja save visuomenėje, kvestionuodami atskirties ideologiją; "sugyvenimo" sovietmečiu bendrystės ideologija taip pat pateikia įsivaizduojamos visuomenės viziją, kurioje informantai mato save kaip orius piliečius, turinčius socialines garantijas, ekonominę gerovę ir pilietines teises. Bendrystės santykių ideologija teigia jungtis, ne atskirtį, projektuoja toleranciją ir "kito" (kitos tautybės ar patirties žmogaus) supratimą, susitaikymą, darną ir bendrą būtį. [Iš straipsnio, p. 137-138]