Kalba, raštas, valstybė - vingiuotas tautos kelias
LTKai galvoju apie istorinę tautos raišką, mintys sukasi apie kultūrą ir politiką, tiksliau tariant, apie gimtąją kalbą, raštą ir savą nepriklausomą valstybę. Kurdama raštą, tauta papildo rašytinę žmonijos kultūrą. Kurdama savo valstybę, tampa pasaulio istorijos veikėja. Normali būsena, kai sava kalba, raštas reiškiasi savos valstybės viešajame gyvenime. To reikia tautos visavertiškumui, istorinei sėkmei. Šitaip žvelgiant, akivaizdu, kad mūsų tautai likimas tokios sėkmės pašykštėjo. Raštas ir valstybė kūrėsi atskirai, smarkiai atitolę, ilgai negalėdami susilieti į bendrą tėkmę. Bandyta lietuvius pavergti, tiek puolant ir griaunant Lietuvos valstybę, tiek draudžiant lietuvišką raštą, o kartais ir kalbą. Lietuviška raštija, kaip žinome nuo mokyklos suolo, prasidėjo ne Lietuvos valstybėje, bet kaimyninėje Prūsijos kunigaikštystėje, įsisteigusioje prūsų ir lietuvių žemėse, kurias kadaise užkariavo Vokiečių (Kryžiuočių) ordinas. Nors Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) susikūrė anksčiau, bet lietuviškas raštas joje dienos šviesą išvydo keliais dešimtmečiais vėliau negu Prūsijoje. Kokios aplinkybės tą lėmė, kas trukdė rastis vientisai kultūrinei ir politinei lietuvių tautos erdvei, būtų atskiro aptarimo tema [p. 73].
ENWhen I think about the historical form of nationhood I start thinking about culture and politics or to be more precise about native language, writing and independent state. By creating writing nation adds to human written culture, by creating state it becomes an agent in world’s history, writes Lithuanian philosopher.
