Vytautas Kazimieras Jonynas ir Antanas Mončys: pasaulio meno bendrakeleiviai

LTŠioje sugrįžimo į tėvynę estafetėje atsiduria Vytautas Kazimieras Jonynas ir Antanas Mončys. Dviejuose kurortuose - Palangoje ir Druskininkuose - įsikuria dailininkų muziejai, puoselėjantys jų kūrybos palikimų. Biografijų puslapiai atveria dar nelytėtas situacijas, naujas tyrinėjimų galimybes. Kas siejo šiuos menininkus, tuoj po karo buvusį dėstytojų (Jonynas) ir studentų (Mončys)? Kokie sąlyčio taškai į tas pačias temas vertė pažvelgti profesiniu, tačiau skirtingu žvilgsniu? Kuo jiems artimas Paryžius ar Freiburgas, tapę ne bohemiškos piligrimystės vieta, o realios veiklos oaze? Jonyną ir Mončį artino skulptūra, bendros temos, literatūros klasikai, abu buvo puikūs piešėjai, knygų iliustruotojai, dėstė dailės disciplinas aukštosiose mokyklose, dalyvavo užsienio dailės parodose. Jie savitai transformavo lietuviškųjį archajinį paveldą, išsaugojo dvasinius genties reliktus. Absorbavę pasaulio menų slinktis - Paryžiaus mokyklos, kubizmo, ekspresionizmo sąšaukas ir sumodernėję, jie tapo kūrėjais "par excellence". Išleistos abiejų monografijos, Tomas Sakalauskas abiem paskyrė eseistines studijas, jų darbai integravosi į pasaulio meno erdves [p. 30].