Taikaus (ne)tikėjimo atributai: mitologiškai žaismingas krikščionybės pasaulis poezijoje

LTŽaisti ir likti nuošalėje. S. Gedos eilėraštyje „Pasilieku abejonėj“ numatomi du buvimo Dievo akivaizdoje būdai: „žaist šachmatais / su Dievu“ ir „Vardan teisės į abejonę / atsisakė dangaus / karalius Saliamonas“193. Žaisti ir abejoti – šios dvi subjekto tapatybės būdingos ne tik S. Gedos, bet ir kitų toliau nagrinėjamų autorių poezijai: K. Platelio (g. 1951), V. Braziūno (g. 1952), A. Marčėno (g. 1960), G. Grajausko (g. 1966), M. Buroko (g. 1977), Donato Petrošiaus (g. 1978). Tam tikrą krikščioniškosios tradicijos, jos epistemos tiesą provokuojantys prasminiai bei stiliaus žaidimai būdingi ir su šia tradicija pirmiausia siejamai poezijai, o radikalią abejonę galima suvokti kaip blasfemijos išeities tašką. Tačiau kalbos ar tam tikros religinės tiesos eksperimentais besireiškiančio žaidimo dominantė S. Gedos poezijoje leidžia kelti prielaidą apie specifinį krikščionybės nuošalės, savotiškos jos laisvės būti ir kartu nebūti fenomeną. S. Gedos poeziją pasirinkus kaip atskaitos tašką, neišvengiamas atrodo esąs ir kitas kontekstas. Tai yra mitinis poezijos pasaulėvaizdis. Mąstant literatūros ir teologijos dialogo akiratyje, verta sugrįžti prie mito diskurso aktualizacijos D. Sölle literatūros teologijoje. [Iš straipsnio, p. 496]Reikšminiai žodžiai: Poezija; Šiuolaikinė lietuvių literatūra; Anoniminis krikščioniškumas; Poetry; Contemporary Lithuanian literature; Anonymous christianity.