Polemika su metafiziniu adresatu šiuolaikinėje lietuvių eseistikoje

LTLiteratūrologinis dėmesingumas teksto polifonijai ir dialogiškumui iš esmės dera su krikščioniškąja antropologija, kuri sielą apibrėžia kaip žmogaus esmės branduolį, kaip kūno formą, padarančią žmogų asmeniu ir jį atveriančią nemirtingumui per santykį su būties pagrindu. Tas santykis aprėpia nesuardomumą. Kitaip tariant, krikščionybė žmogų suvokia kaip iš esmės dialoginę būtybę („Būti ir būti Dievo Tu yra žmogui vienas ir tas pats dalykas“). Transcendencijos santykį su būtybėmis, besiskleidžiantį erdvėlaikyje, teologija aiškina palaikančiojo kūrimo idėja (plg. biblinį apvaizdos motyvą, pvz.: „Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei?“, Išm 11, 25, Antano Rubšio vertimas). Šią idėją intensyviai eksplikuoja moderni teologija, pabrėždama, kad santykis yra toks pat pirminis tikrovės egzistavimo būdas kaip ir substancija. Ontologinį transcendencijos ir kūrinio dialogą, ekvivalentinį teologinei palaikančiojo kūrimo idėjai, išskleidžia egzistencinė būties prasmės, būties centro samprata – egzistencinis dialogas su metafiziniu adresatu. Religijos kaip santykio su transcendencija (plg. religere – rišti, sieti etimologiją) aktualumą egzistencinei savimonei nušviečia santykio, dialogiškumo, kitybės sąmonės akcentai, nuo XX a. pradžios būdingi vakarietiškajai subjekto sampratai (dialogo filosofijos autoriai M. Buberis, E. Lévinas ir kt.). Religijos filosofija išryškina autentiško santykio tarp Dievo ir žmogaus klausimus, pabrėždama religinio dialogo svarbą individo savivokai (K. Jaspers, P. Tillich, R. Guardini, Gabriel Marcel ir kt.). [Iš straipsnio, p. 398]Reikšminiai žodžiai: Polemika; Metafiziniai adresatai; Eseistika; Šiuolaikinė krikščioniškoji lietuvių literatūra; Controversy; Metaphysical contacts; Essays; Contemporary christian Lithuanian literature.