Gintaro Grajausko dramaturgijos teologinė problemika

LTTeologiniam žvilgsniui G. Grajausko dramaturgija iš pažiūros neatrodo daug žadanti. Čia nematyti tiesioginių sąsajų su klasikinėmis teologinėmis vertybėmis, vaizduojamas pasaulis atrodo postmoderniai imanentinis, netgi postdraminis, nepuoselėjantis jokios anapusinio išganymo vilties, o gyvenimas tolydžio primena absurdišką sukimąsi beprasmybės karuselėje. Apskritai G. Grajausko draminiai tekstai linksta ne į sceninę, o į skaityti skirtą pjesę (vok. lesedrama). Tai išryškėjo dar pirmuosiuose draminių eskizų bandymuose. Tradicinį sceniškumą stumia nuošalėn stiprus monologinis pradas (pjesės Lietuviai paantraštė – sceninis monologas). Nors išorinė kaukių ir situacijų kaita groteskiškai paryškinama, nors tragizmo ir komizmo sampyna savo organika primena viduramžių misterijos ar karnavalo stichiją, šių kūrinių jėga kyla iš kalbos vyksmo, o ne iš sceninio veiksmo. Sąlygiškai juos būtų galima pavadinti logodramomis, nes čia labiau remiamasi žodžiu (gr. logos), o ne veiksmu (gr. drama). Toji logos viršenybė galėtų būti ir bendriausias teologinės žvalgos argumentas, susiejantis G. Grajausko teologinį postmodernizmą su atraminėmis krikščionybės tiesomis (plg. pradžioje buvo Žodis; tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų – Jn 1, 1; 14). O tai jau teikia vilties, jog šių logodramų kalboje užkoduotos ne tik kultūrinės-socialinės prasmės, bet ir metafizinės įžvalgos ar užuominos, kurias provokuoja iššūkio esamybei dvasia. Ši dvasia jau gali sukurti prielaidas naujai, perkeistai esamybei, santykis su kuria, tegu ir skeptiškai ironiškas, jau gali būti matomas religinės tikėjimo / netikėjimo įtampos lauke. [Iš straipsnio, p. 375]Reikšminiai žodžiai: Gintaras Grajauskas; Dramaturgija; Krikščionybės idėjos; Gintaras Grajauskas; Dramaturgy; Ideas of Christianity.