"Kažkoks Dievas sutrešusioj sienoj": atšauktas liturginis laikas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje

LTBlasfemiją suvokiant kaip radikalų Dievo ir žmogaus santykių apribojimą, vieno ir kito pasaulio (pasaulėvaizdžio) ribas brėžiančią subjekto abejonę, „aš“ ar kitų teopoetinio vyksmo dalyvių kritiškumą Bažnyčios įstatymų, apskritai krikščioniškosios transcendencijos, metafizikos atžvilgiu, – tai galima aptikti ir šiuolaikinėje lietuvių poezijoje. Tiriant poetinę liturginio laiko blasfemiją, subjektyvi ir bendruomeninė, asmeninė ir tarpasmeninė atmintis pasirinkta kaip viena esminių teorinių paradigmų. Atmintį paneigianti, ją dekonstruojanti, jai oponuojanti užmarštis iškyla kaip švento laiko blasfemijos pagrindas, kartu ir šios blasfemijos būdas. Pasaulio sukūrimo laikas šiuolaikinėje poezijoje dekonstruojamas su stipria ne Dievo, o žmogaus valios, žmogiškos abejonės, apskritai žmogiškumo dominante. V. Kukulo, S. Parulskio, D. Dirgėlos poezijoje (dieviška) meilė įgyja prarasto dieviškumo, prievartos, išdavystės, nemeilės, grynai žmogišką ar gyvulišką matmenį bei pavidalą. Groteskiškas ne tiek rojaus, kiek pragaro vizijas realizuoja neįmanomos šventos pradžios, baimės, bergždžio ir kitaip negatyvaus laukimo patirtys. Ironiškai traktuojamas šiuolaikinis techninis bei komercinis pasaulis ir jo laiko ritmas (S. Parulskis, D. Dirgėla) yra vienintelė, tačiau dėl šios ironijos vargiai įmanoma pasaulio sukūrimo idėjos ir tiesos alternatyva. Kita vertus, (niekingai) profaniškas ar tiesiog kasdieniškas žmogaus pasaulis pasižymi aistra susitikti Dievą, jį patirti vienu ar kitu pavidalu. [Iš straipsnio, p. 319-320]Reikšminiai žodžiai: Šiuolaikinė lietuvių poezija; Liturginis laikas; Blasfemija; Contemporary Lithuanian poetry; Liturgical time; Blasphemia.