Šiuolaikinė krikščioniškoji lietuvių proza ir eseistika

LTŽanrinė riba tarp prozos ir eseistikos yra subtili. Eseistiniam mąstymui, palyginti su proziniu, būdinga ryškesnė asmenybiškumo, – pasaulėvokinės pozicijos, – raiška ir intensyvesnis, atviresnis pasaulėvokinis dialogas su implikuotu skaitytoju. Šiuolaikinė krikščioniškoji proza, eseistika reflektuoja kultūros sekuliarizacijos kontekstą, kuria tokią meninę tikrovę, kuri nutolusiam nuo krikščionybės, indiferentiškam skaitytojui atveria autentiško tikėjimo atodangą. Tai literatūra, kuri įtaigiai kviečia skaitytoją asmeniškai reflektuoti tikėjimo problemą, dialoguoti su teksto skleidžiama krikščioniškąja pasaulėvoka ir gilinti, tvirtinti savos pasaulėvokinės pozicijos pamatus. Gera šiuolaikinė krikščioniškoji proza ir eseistika ne įtaigauja tikėti Dievą, o aktualina Dievo klausimą dabarčiai suprantama kalba: netikintįjį skatina pasitikrinti savąjį netikėjimą (tikriau, tikėjimą, kad Dievo nėra), t. y. ar tai autentiška, o ne sekuliarizuotos aplinkos įtaigauta žmogaus ir būties samprata, – o tikintįjį skatina gilinti tikėjimą, ardant religines klišes, formuluojant keblius klausimus ir ieškant asmeniškų atsakymų. Šia prasme itin šiuolaikiškam meniniam mąstymui atstovauja Vakarų modernizmo tradicijos rašytojai, tokios krikščioniškosios literatūros žvaigždės kaip Flannery O’Connor, Thomas Mertonas, Clive’as Staplesas Lewisas ir kt., – nors jie kūrė XX a. viduryje. Toliau norėčiau analizuoti ir interpretuoti F. O’Connor, C. S. Lewiso kūrinius, išverstus į lietuvių kalbą ir spausdintus Lietuvoje, atkūrus Nepriklausomybę, – siekdama parodyti, kokią prozą ir eseistiką laikau išties gera krikščioniškąja literatūra. [Iš straipsnio, p. 33]Reikšminiai žodžiai: Šiuolaikinė krikščioniškoji proza; Šiuolaikinė krikščioniškoji eseistika; Šiuolaikinė krikščioniškoji lietuvių literatūra; Contemporary christian prose; Contemporary christian essays; Contemporary christian Lithuanian literature.