Grynoji ir dialoginė fenomenologija

LTStraipsnyje siekiama parodyti, kodėl reikia atmesti populiarią fenomenologijos sampratą, pagal kurią fenomenologija yra pirmąja asmens perspektyva paremta refleksija. Straipsnyje argumentuojama, kad tyrinėjimas gali būti įvardijamas kaip fenomenologinis huserliškąja prasme, jeigu ir tik jeigu jis yra paremtas trimis pamatiniais fenomenologiniais principais – epoché, fenomenologine redukcija ir eidetine variacija – suprantant juos kaip nepakeičiamus fenomenologinius principus, sudarančius grynosios fenomenologijos pamatą. Šie trys fenomenologiniai principai yra būtini, bet nepakankami: jie turi būti papildyti faktinės variacijos principu. Straipsnyje pristatoma pozicija, kad faktinės variacijos inkorporavimas į fenomenologinių tyrinėjimų lauką transformuoja grynąją fenomenologiją į dialoginę fenomenologiją.

ENArticle strives to show why one needs to discard the common conception of phenomenology, according to which phenomenology is a peculiar form of reflection that is grounded in the first-person point of view. Rather, an investigation can be identified as phenomenological in the Husserlian sense of the term if, and only f, it is based on three fundamental phenomenological principles, viz., epoché, phenomenological reduction and eidetic variation. These principles must be conceived as three irreplaceable phenomenological principles that make up the basis of pure phenomenology. These three principles are necessary, yet they are not sufficient: they must be supplemented with the principle of factual variation. The article argues that the incorporation of the principle of factual variation into the field of phenomenological research transforms pure phenomenology into dialogical phenomenology.