Budistinė joginės percepcijos (yogipratyakṣa) apologija Indijoje

LTStraipsnyje analizuojama joginės, ar ypatingosios, percepcijos (yogipratyakṣa) prigimties samprata budistinėje Indijos filosofijoje. Remiantis pirminiais šios mokyklos sanskrito tekstais ir šiuolaikiniais kritiniais tyrimais siekiama atsakyti į klausimus: kaip joginė percepcija traktuojama indiškojo budizmo tradicijoje, ypač loginėje-epistemologinėje jogačaros-vidžnianavados mokykloje ir pagrindinių jos apologetų (Diṅnāga, Dharmakīrtis, Ratnakīrtis) tekstuose? Kodėl ji yra pripažįstama ir koks vaidmuo jai suteikiamas budistinėje pažinimo teorijoje (pramān ạ vada)? Kaip ši percepcija verifikuojama ir jos pažinimas validuojamas? Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daroma išvada, kad nuoseklų empirizmą ir fenomenalizmą postuluojanti budistinė vidžnianavados mokykla klasikinę Indijos pažinimo būdų sistemą (pramān ạ vada) papildo dar dviem: joginiu pažinimu (yogipratyakṣa) ir autoritetingu liudijimu (āpta).Tačiau pripažindami joginės percepcijos validumą budistai sutinka, kad joginis gebėjimas savaime dar negarantuoja tiesos pažinimo ir turėtų būti verifikuojamas kartu su kitomis pažinimo priemonėmis. Budistinėje perspektyvoje svarbiausia yra tai, kad joginė percepcija atitiktų Budhos patirtį ir konceptualią patyrimo deskripciją.

ENArticle is dedicated to the analysis of the conception of yogic perception (yogipratyakṣa) in Indian Buddhist philosophy. By relying on the primary Buddhist Sanskrit sources and contemporary critical studies, the historically relevant questions are raised: how yogic perception has been treated in Indian Buddhist tradition, and especially in the texts by the eminent representatives of its Yogācāra-Vijñānavada logico-epistemological school (Diṅnāga, Dharmakīrti, Ratnakīrti)? Why was it recognised as a valid source of knowledge, and what role was it granted to in the general Buddhist epistemological scheme (pramāṇavada)? Combined – textological semantic, hermeneutical and comparative – methodologies are applied in the course of analysis. The following conclusion has been made: while representing a coherent empiricist and phenomenalist approach, Buddhism has supplemented the classical Indian system of valid means of knowledge with two more means, namely, with that of yogic perception and authoritative testimony (āpta).However, by acknowledging the validity of yogic perception the Buddhists agreed, that it does not ensure per se the cognition of the truth and should be verified by the other valid means of knowledge. Most important from the Buddhist perspective is that such extraordinary perception should correspond to Buddha’s experience and its conceptual description.