Литературное творчество Вильнюсских старообрядцев межвоенной церкви : О. Симеон Егупенок и его поетическое наследие

LTTarp II Žečpospolitos rusų senbuvių sentikiai buvo didžiausia grupė. Smarkiai pasikeitusios gyvenimo sąlygos, stipri kultūros įtaka, ypač miestuose, negalimumas atsispirti daugeliui anksčiau sentikių aplinkos be išlygų pasmerktų civilizacijos pasiekimų privertė sentikių lyderius naujomis jėgomis griebtis žodžio, kurti savą literatūrą, skelbti pamokslus raštu ir žodžiu, cerkvėse ir mokyklose. Didelę sentikių literatūros paveldo dalį sudaro rankraštinė kūryba, kuri niekada nebuvo išspausdinta. Žymiausią rašytojų grupę sudarė dvasios mokytojai. Tai buvo sentikių rašytojų elitas. Jie kūrė įvairią dvasinę literatūrą, daugiausia pamokomąją ir aiškinamąją. Kai kurie tarpukario Lenkijos dvasios mokytojai savo literatūriniais darbais ir šiandien gerai žinomi. Tarp jų – Vilniaus Pokrovo šventyklos dvasios mokytojas vienuolis Simeon Jegupenok (1850-1934). Gaila, bet didžioji šio žymaus sentikių pamokslininko, liturgininko, istoriografo ir poeto literatūrinio palikimo dalis, matyt, galutinai prarasta. Tai, kad liko iš jo raštų, rodo jį buvus puikų vidinės sentikių polemikos meistrą, mokytoją įvairiausiais dvasinio gyvenimo klausimais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos sentikių istorija; Literatūrinė dvasininkų kūryba.

ENOrthodoxies formed the largest group of Russian native-born citizens of Polish-Lithuanian Commonwealth II. Extremely changed living conditions, great influence of culture (especially in towns), and the inability of many orthodoxies to resist to the achievement of civilisation encouraged orthodox leaders to employ words, create their own literature, and preach and write sermons in churches and schools. Large part of literary heritage of the orthodoxies consists of manuscripts that were never published. A lot of creators were religion teachers; they formed the elite of the orthodox writers. They created various religious works, mostly didactic and explanatory ones. Some religious teachers of the interwar Poland are well-known by their works even today. Vilnius Pokrov shrine’s religious teacher, a monk Simeon Jegupenok (1850-1934) is one of them. Regretfully, the largest part of the literary heritage of this great orthodox preacher, liturgist, historian, and poet, most likely, is lost for ever. The manuscripts extant show him being the great master of orthodox polemic and a teacher of various subjects in religious life.