Nuo bendruomenės individo link (XII-XVII a.)

LTTiek Senojoje Europoje, tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) atotrūkis tarp neraštingos visuomenės dalies ir išsimokslinusių žmonių, vyraujant asimetriškiems socialiniams santykiams, mentalinėms skirtybėms ir lėtai komunikacijai, trukdė naujoms idėjoms plėtotis ir prigyti platesniuose visuomenės sluoksniuose. Aiškumo dėlei derėtų išskirti dvi išradimų grupes: vieni išradimai buvo sukurti plėtojant mokslinę, į pasaulio pažinimą nukreiptą individualią veiklą - jie vedė atradimų link; kiti išradimai interpretuotini kaip kolektyvinės, bendruomeninės, kasdieniškos ir dažniausiai nesąmoningos praktinės veiklos rezultatas. Dažniausiai tai - žmonių triūsą palengvinę išradimai žemės ūkio technologijos srityje. Kitas svarbus dalykas - išradimų sklaida laike ir erdvėje. Ne kiekvienas regionas vienodai gausus išradimų. Turbūt visiems svarbiausiems ikimoderniems žmogiškosios veiklos ir intelekto išradimams bendra yra tai, kad jie buvo sukurti civilizaciniuose branduoliuose - t. y. Senovės Kinijoje, Egipte, Mesopotamijoje, Senovės Graikijoje, Senovės Romoje, musulmonų pasaulyje, Europoje. Civilizacijų periferijos anksčiau ar vėliau tuos išradimus perimdavo, modifikavo, plėtojo. LDK priklausė lotyniškosios Europos civilizacijos arealui, todėl LDK reikšmę išradimų istorijoje galima vertinti tik atsižvelgiant į Europos socialinius procesus ir technologijų bei mokslo dinamiką. Šiame darbe Lietuva ir Europa regimos lygiagrečiai. Europiniai reiškiniai padeda išryškinti Lietuvos specifiką ir ieškoti atsakymų į keliamus klausimus: kaip konkretaus regiono geografinės ir kultūrinės aplinkybės sąlygoja išradimus? Kokios aplinkybės ir galimybės ankstyvojoje Lietuvos istorijoje leido atsirasti tam tikriems išradimams? [p. 12-13].