Tęstinumo prasmės : Jurgio Lebedžio vieno teksto istorija

LTBandant įvertinti ir išsamiau atskleisti „vėlyvojo“ Jurgio Lebedžio (1913–1970) darbus, svarbi išlieka jo profesinės veiklos pradžia. Daugiausia duomenų apie jaunąjį Lebedį teikia vienas iš negausių išlikusių jo prieškario tekstų – diplominis darbas „Vienuolio kūrybos raida“ (1937), kuris nebuvo vėliau nei paties mokslininko rengiamas spaudai, nei plačiau žinomas literatūros mokslo istorikams. Lebedžio darbas puikiai atspindi žmogaus, prieškariu baigusio studijas europinio lygio aukštojoje mokykloje, visapusišką požiūrį į tą − kitokį − kūrėją. Ko gero, šiuo savo darbu jis pirmasis nužymėjo gaires Antano Vienuolio literatūrinės mokyklos tyrinėjimui. Niekas iki jo ir po jo nėra mėginęs šio rašytojo kūrybą sieti su jo asmenybe ir gyvenimu. Darbe remiamasi psichologiniu literatūros tyrinėjimo metodu. Išeities taškas čia yra autoriaus asmuo, jo biografinė ir psichologinė realybė, kurios pasireiškimo ieškoma kūryboje. Taigi Lebedys piešia turiningą, sudėtingą, spalvingą, o kartu ir kiek niūroką jautraus rašytojo ir komplikuoto žmogaus paveikslą, glaudžiai susijusį su aplinka bei epocha. Vienuolis čia dar laisvas nuo sovietmečio grandinių – „neužtušuotas“, tiesiog žmogiškas. Darbe aiškiai matyti ir paties Lebedžio kaip žmogaus, kaip mokslininko, kaip interpretatoriaus esminių savybių pagrindai, kurie netgi sovietmečiu nebuvo iš esmės pajudinti. Prasminga atrodo Lebedžio diplominį darbą įrašyti į esamą, vis pildomą lietuvių filologinės minties paradigmą, mūsų humanitarinių mokslų tradiciją. [Iš leidinio]

ENAttempts to evaluate and reveal works of “late” Jurgis Lebedys (1913–1970), are significantly inter-connected with the beginning of his professional career. The richest source of information about young Lebedys can be found in one of the few surviving texts from pre-war period – a diploma thesis “Vienuolio kūrybos raida” [The evolution of Vienuolis’ writings] (1937), which was not prepared for publication nor widely known to historians of literary discipline. Lebedys’ work perfectly reflects a multifaceted attitude towards that-other-creative person upheld by individuals who graduated from European level higher education institutions. Most probably, with his work, he outlined directions for research conducted by Antanas Vienuolis’ literary school. Nobody before or after him have tried to link creative writings of this writer to his personality or life. The work relies on psychological method of literary research. Starting point here is writer’s personality, his biographical and psychological reality, whose manifestations are sought out in his creative works. Thus, Lebedys draws a rich, complex, and colorful as well as slightly gloomy portrait of a sensitive writer and a complicated man, closely related to his environment and times. At this point, Vienuolis is still free from Soviet-period shackles – “not retouched”, simply human. The work clearly demonstrates basis for key qualities of Lebedys as a human, scientist, interpreter, which remained intact even during the Soviet period. It seems to be meaningful to include Lebedys’ diploma thesis into present, ever revised, paradigm of Lithuanian philological thought – the tradition of our humanitarian sciences.