Expression of literary wit in the 17th century English drama, poetry and prose
LTDisertacijoje siekiama atskleisti literatūrinį sąmojį kaip meninės komunikacijos priemonę pasirinktose XVII a. anglų dramose, poezijoje ir prozoje. Analizei pasirinkti iškiliausi šio laikmečio kūriniai, kurie apima penkias skirtingų žanrų dramas, dvidešimt septynis eilėraščius ir du prozos kūrinius. Tyrimas atliktas remiantis J. M. Lotmano kultūros semiotikos metodologinėmis nuostatomis, D. L. Long ir A. C. Graesserio (2009) sąmojo taksonomija bei D. D. Mansono (1966) sąmojo kategorijomis, kurios apima sąmojo būdus, raiškos priemones ir funkcijas. Literatūrinis sąmojis pasirinktas kaip naujoviškas ir aktualus tyrimo objektas, kuris yra gana retai minimas literatūros kritikos baruose. Sąmojis dažniausiai laikomas humoro dalimi, todėl yra itin mažai išsamių tyrimų, kuriuose būtų imamasi analizuoti literatūrinį sąmojį kaip atskirą mokslinių tyrimų objektą. Disertacija yra pirmasis Lietuvoje išsamus darbas atskleidžiantis literatūrinio sąmojo kaip racionalaus komunikacinio konstrukto raišką ir pagrindžiantis, kad XVII a. kontekste sąmojis nebuvo atsitiktinis literatūros reiškinys, bet gerai apgalvotas, svarbus ir sudėtingas autoriaus meninės komunikacijos būdas.
ENThe dissertation focuses on literary wit in seventeenth-century creative oeuvre of the English playwrights, poets and prose writers. The analysis of literary wit encompasses different forms of literary composition (five dramas of different genres, twenty-seven poems, and two prose pieces) in order to reveal the diversity of expressive patterns of wit. Literary wit has been selected as a relevant and novel object of research as it has rarely been the object of literary criticism. Since wit is frequently identified as a subset of humour and studied from this perspective, there are very few extensive works exploring literary wit as a separate object of scientific inquiry. This thesis is among the few seeking to explore wit as a rational structural element of a literary work. It aims to reveal literary wit as a means of artistic communication in the selected seventeenth-century English drama, poetry and prose. The research is conducted by applying the methodological framework of the semiotics of culture developed by Yuri M. Lotman, the taxonomy of wit distinguished by Debra L. Long and Arthur C. Graesser (2009) and the three main categories (modes, devices, and functions of wit) developed by Donald D. Manson (1966).By examining the notion of wit and through applying a combination of methods for the analysis of the witty discourse of the selected seventeenth-century English literary works, the given research is a serious attempt at extending the boundaries of the field of scientific inquiry with regard to the scarcely-analysed phenomenon of literary wit and setting a methodological framework for the prospective investigation of this subject matter.
