Atskyrimo (χωρισμός) ir dalyvavimo (μέθεξις) problema vėlyvuosiuose Platono dialoguose ("Parmenidas", "Sofistas", "Timajas")
LTDisertacijoje nagrinėjami du pamatiniai Platono metafizikos konceptai – atskyrimas (χωρισμός) ir dalyvavimas (μέθεξις), nusakantys santykį tarp jusliškai suvokiamų atskirybių ir jų esmių, Platono vadintų eidais. Šio tyrimo reikmę laiduoja šių sąvokų svarba siekiant rekonstruoti Platono filosofines pažiūras. Tyrimas vystomas pasitelkiant Aristotelio liudijimus, kurie nurodo į šių konceptų susietumą su matematikos mokslo objektų ontologinio statuso klausimu bei į Platono dialogą „Parmenidas“, kuriame esą galima rasti išsamesnę jų eksplikaciją. Dialogo „Parmenidas“ analizė atskleidžia du nagrinėjamos problemos aspektus – „Parmenido“ pirmojoje dalyje aprašoma dianoetinė atskyrimo ir dalyvavimo problema, kuri sukoncentruota į paradoksų kupiną mereologinį santykį tarp jusliškai suvokiamų daiktų ir jų esmių. Antroji „Parmenido“ dalis nurodo į tai, kad analogiška problema egzistuoja ir pačių eidų srityje. Šią problemą galima pavadinti noetine atskyrimo ir dalyvavimo problema. Šiuos du nagrinėjamos problemos aspektus Platonas atitinkamai sprendžia dialoguose „Sofistas“ ir „Timajas“. „Sofiste“ noetinė atskyrimo ir dalyvavimo problema sprendžiama remiantis aritmologine eidų interpretacija, kuri paaiškina, kokiu būdu eidai susiję tarpusavyje, o „Timajuje“ dianoetinė atskyrimo ir dalyvavimo problema išsprendžiama pasitelkiant „erdvės“ (χώρα) konceptą, kurio dėka tuo pat metu įsteigiamas ontologinis atskyrimas tarp eidų ir juose dalyvaujančių daiktų, ir užtikrinamas šių ontologinių sferų susietumas.
ENThe dissertation aims to provide a systematic investigation of two fundamental concepts of Plato’s metaphysics – separation (χωρισμός) and participation (μέθεξις), which were used by Plato to describe the relation between sensible particulars and their essences, which Plato called Forms. Such an investigation is necessary due to the importance that these concepts play in the effort to reconstruct Plato’s philosophy as a whole. The inquiry firstly proceeds via the testimonies left by Aristotle, which point to the relation between these concepts and the problem of the ontological status of mathematical objects, as well as to Plato’s dialogue Parmenides as the locus of a more thorough explication of the concepts in question. The dissertation then provides a thorough study of the Parmenides, showing that the problem of separation and participation has two main features. The first part of the Parmenides is focused on the paradoxical mereological relation between Forms and sensible particulars (it can best be described as a dianoetic problem). Meanwhile, the second part of this dialogue shows that a similar problem is true when speaking about the relation between the Forms themselves (it can be best described as a noetic problem). Both of these problems can then be shown to receive solutions in the Sophist and the Timaeus. The Sophist deals with the noetic aspect of the problem and provides an arithmological interpretation of Forms, which explains the structural relations between them in a meaningful way, while the Timaeus deals with the dianoetic aspect of the problem and shows, via the concept of space (χώρα), how Forms and sensible particulars can be meaningfully related.
