1941-1952 metų gyventojų trėmimai

LTŽmonių trėmimai buvo sovietų valdžios vykdyto lietuvių tautos genocido sudėtinė dalis. Daugkartinės deportacijos apėmė visą Lietuvą. Jos neaplenkė ir nuošalaus Žemaitijos kampelio - Šilalės rajono (Jucaičių, Kaltinėnų, Kvėdarnos, Laukuvos, Padievyčio, Pajūralio, Piliakalnio, Šilalės ir Upynos apylinkės) gyventojų. 1940 m. jėga aneksavusi Lietuvą, Sovietų Sąjungos partinė ir valstybinė valdžia nepasitikėjo lietuvių tauta, labiausiai inteligentija, karininkija, buvusiais nepriklausomos valstybės valdininkais, politinių partijų vadovais ir aktyvistais, verslininkais, ūkininkais. Nežiūrint į tai, kad iki pat Vokietijos ir SSSR karo pradžios Lietuvoje nebuvo ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo, okupantai negalėjo remtis minėtais gyventojų sluoksniais, jais nepasitikėjo ir jų bijojo. Sovietinių represinių žinybų dokumentuose šie žmonės iš anksto buvo įvardinti kaip "kontrrevoliuciniai ir antisovietiniai elementai", "liaudies priešai". Nors minėti gyventojų sluoksniai sudarė ir sudaro bet kurios civilizuotos tautos žiedą, tačiau jie buvo laikomi "liaudies priešais", svarbiausiu kliuviniu Lietuvos sovietinimo kelyje, todėl turėjo būti izoliuoti nuo "išlaisvintos liaudies". Į išvežtųjų vietą turėjo atvykti tūkstančiai įvairiausių tautybių žmonių, jau "užsigrūdinusių" socializmo statyboje. Šie "tikrieji sovietiniai žmonės turėjo padėti "draugams lietuviams" statyti naują gyvenimą, sukurti sovietinę Lietuvą, išugdyti naują "sovietinį žmogų - komunizmo kūrėją". Tokie buvo politiniai sumetimai, kuriais vadovavosi būsimų deportacijų organizatoriai [p. 239].