1863-64 m. sukilimas

LT1861-62 m. Lietuvoje vyko anticarinės manifestacijos, buvo giedami patriotiniai himnai, ruoštasi sukilimui. Dėl unijinių tendencijų šis sukilimas tarpukario Lietuvoje dažnai buvo vadinamas lenkmečiu, nors pasitaikė ir Lietuvos nepriklausomybės idėjų. Laimėti 1863 m. sukilimą ir išsivaduoti iš carinės Rusijos jungo be užsienio valstybių pagalbos buvo neįmanoma. Deja, užsienio šalys ėmėsi tiktai diplomatinių demaršų "lenkų klausimu" ir nelabai jaudinosi, kad Lietuva buvo kazokų trypiama bei niokojama. Kova už laisvę verta pagalbos ir paminėjimo. Išsamiau apie 1863-64 m. sukilimą Šilalės krašte nebuvo rašyta. Jau 1863 03 07 (02 24) Telšių apskrities karinis viršininkas pranešė sužinojęs, kad Kvėdarnos parapijoje Paragaudžio dvarininkas Antanas Montvila, Gvaldų dvarininkas Adolfas Bucevičius, Sauslaukio dvarininkė Syckienė ir jos sūnus ruošiasi ginkluotam sukilimui. Jie kviečią žmones stoti į sukilėlių būrius. Gvaldų-Sauslaukio miškuose atsargos karininkas Chžonstauskas rengiąs karines pratybas, vyrai mokomi kovos veiksmų. Sukilėliams ruošiami rūbai, ginklai, maistas, parakas. Nors Kvėdarnos parapija priklausė Raseinių apskričiai, nedelsdamas Telšių karinis viršininkas pranešė siunčiąs kareivius į Paragaudžio Sauslaukio apylinkes. Teigiama, jog žemaičiai nepatenkinti parapijų mokyklų uždarymu. Kvėdarnos valsčiaus raštininkas esąs nepatikimas, jį reikia pakeisti. Dar 1862 m. birželio mėn. šis raštininkas kaltintas giedojęs revoliucinius himnus [p. 186].