LTNuo XVIII a. pabaigos Lietuva įėjo į carinės Rusijos imperijos sudėtį. Caro vyriausybė stengėsi užgniaužti lietuvišką kultūrą, tęsė rusinimo politiką. Nežiūrint šių pastangų, Nemuno krašte vyko lietuvių nacionalinės savimonės formavimasis. Jis buvo veikiamas atgyvenusių šviečiamojo laikotarpio ir besiformuojančio romantizmo pažiūrų. Romantizmo įtakoje atsirado žmonių, besidominčių savo tautos istorija, buitimi, tradicijomis. Tuo metu vyraujant lenkų ir rusų kalboms, pradėta daug dėmesio skirti lietuvių kalbai. Atsirado žmonių, kurie susidomėjo gimtojo krašto gamta. Pradėta sisteminti žinias apie atskirus gamtos objektus, siekta išaiškinti jų materialinę kilmę ir savybes. Iš tokių žmonių paminėtini botanikai S. ir J. Jundzilai, J. A. Pabrėža, S. Gorskis, rašytojai-visuomenės veikėjai S. Daukantas, D. Poška, M. Akelaitis, L. Ivinskis, M. Valančius ir daugelis kitų. To laikotarpio lietuvių kultūrai ir mokslui kai kurį reikšmingą darbą atliko ir Ambraziejus Kašarauskas (1821-1882) [p. 137].