LTŽemaičių vyskupijos kunigai, atlikdami savo tiesioginę pareigą - religinį tikinčiųjų aptarnavimą, nemažą dėmesį skyrė kultūrinei veiklai. Ypač šis darbas pagyvėjo Žemaičių vyskupu tapus Motiejui Valančiui. Jis nuo pat savo vyskupavimo pradžios skatino kunigus įsijungti į švietimo darbą, domėtis savo krašto istorija, papročiais bei gimtąja kalba, ragino rašyti religines bei kitokio pobūdžio knygas. Šis vyskupo noras nebuvo vien romantizmo apraiška, bet specialų tikslą turintis siekis pasipriešinti caro valdžios vykdomai gyventojų rusinimo ir pavertimo stačiatikiais politikai. Sustiprinti žmonių religinį, tautinį atsparumą svetimai įtakai sėkmingai galėjo padėti konfesinė, laip pat savo krašto istorinė literatūra. Pirmąją mums žinomą XIX a. Žemaičių vyskupijos istoriją parašė kanauninkas Stanislovas Čerskis. Ši nedidelė enciklopedinio pobūdžio knygelė tapo geru pavyzdžiu vyskupui M. Valančiui, kuris 1848 m. parašė ir išleido platų ir archyviniais šaltiniais paremtą veikalą. Trečiąją Žemaičių vyskupijos istoriją parašė kun. Vincentas Juzumas arba kaip jis pats save vadino Juzumoviče. Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas jo pavardę sulietuvino [p. 69].