Senovės Šilališkių šventiniai drabužiai

LTLietuvos istorijos instituto archeologų "Žemaitijos" ekspedicija (vadovė - šių eilučių autorė) 15 vasarų tyrinėjo Šilalės rajono laukuose iš geležies amžiaus (I-XII a.) iki mūsų dienų išlikusius senkapius. [...] Per tas keliolika vasarų buvo surinkta labai svarbių archeologinių duomenų apie šių vietovių geležies amžiaus bendruomenių gyvenimo būdą, įvairius papročius, tikėjimus, meninę kūrybą, pagaliau - apie santykius su kaimynais ir ryšius su kitais kraštais. Iškasenų analizė leidžia daryti išvadą, kad to meto Jūros pakrančių žemdirbiai savo kultūra gerokai skyrėsi nuo kitų istorinėse Žemaičių žemėse gyvenusių bendruomenių. Turime galvoje rytų žemaičius, gyvenusius Nevėžio upyne, ir šiaurės žemaičius, gyvenusius Šiaulių bei Radviliškio apylinkėse. Manoma, kad regioninius žemaičių kultūros skirtumus, ypač ryškiai atsispindinčius VII-XII a. archeologiniuose šaltiniuose, nulėmė tai, kad apie V a. susidariusi žemaičių genčių sąjunga buvo mišrus teritorinis administracinis-politinis darinys, jungęs ir vakarų, ir rylų bailų etnines grupes. Ieškodama vis naujų argumentų lokiai nuomonei paremti, "Žemaitijos" ekspedicija atkreipė dėmesį į minėto laikotarpio gyventojų aprangos liekanas, rastas žemaičių senkapiuose. Mat tyrinėtojai vieningai tvirtina, jog drabužiai - tai vienas svarbiausių ir savičiausių vienos ar kitos etninės bendrijos kultūros komponentų. Vakarinių žemaičių aprangai pažinti daugiausia žinių davė iki šiol Šilalės apylinkėse kasinėtų senkapių archeologinės medžiagos studijavimas. Tad straipsnyje ir kalbėsime apie senovės šilališkių drabužius. Atkurdami apibendrintą vyro ir moters šventinį kostiumą, pasitelkėme konkretų archeologinį šaltinį - Žąsino senkapio kasinėjimų duomenis [Iš Įvado].