Panhelėninio tapatumo konstravimas klasikiniame graikų istoriniame diskurse
LTDisertacijoje yra nagrinėjmas panhelėninio tapatumo klausimas, atsiskleidžiantis klasikinio laikotarpio graikų istoriografų veikaluose: Herodoto Istorijoje, Tukidido Peloponeso karo istorijoje, taip pat Ksenofonto veikaluose Graikijos istorija, Anabasis, Kyro auklėjimas, Agesilajas, Spartos santvarka. Nors graikai neturėjo termino panhelėnizmas, tačiau jau nuo Homero laikų egzistavęs terminas panhelėnai (Πανέλληνες) rodo pastangą išreikšti naują bendrumo idėją: terminu panhelėnai siekiama aprėpti visą graikiškąją oikumenę tiek geografine, tiek etnine, tiek ir kultūrine prasme, parodant šio termino integruojantį, o ne atskiriantį pobūdį. Vis dėlto didžiausia problema, susijusi su panhelėniškosios tapatybės klausimu, yra ta, kad klasikinio laikotarpio graikų istoriografų kūriniuose panhelėniškoji tapatybė atsiskleidžia ne kaip susiformavusi ir aiškiai apibrėžta, bet kaip nuolat besiformuojanti ir save begrindžianti. Tai reiškia, kad egzistuojantys skirtingi panhelėninės tapatybės modeliai neleidžia aiškiai pasakyti, kokiu pagrindu helėnai grindžia savąją tapatybę, kokias savybes ir bruožus laiko helėniškumo (τὸ Ἑλληνικόν) esme. Skirtingi tapatybės modeliai - genealoginis, kuriamas mitologijos pagrindu, kultūrinis, konstruojamas per to, kas graikiška ir to, kas barbariška, dichotomiją, polio tapatybės ir galiausiai vertybinis tapatybės modelis, – išreiškia ne aiškiai apibrėžtą, bet veikiau implikuojamą, iš Herodoto, Tukidido ir Ksenofonto tekstų ekstrapoliuojamą panhelėninės tapatybės idėją.
ENThe doctoral dissertation addresses the question of Panhellenic identity, which reveals itself in the works of Greek historiographers of Classical period: Herodotus’ Histories; Thucydides’ History of the Peloponnesian War; and numerous works of Xenophon: History of Greece, Anabasis, Education of Cyrus, Agesilaus, and Constitution of the Spartans. Although the Greeks did not have a term for what we now refer to as “Panhellenism”, there is one mention of the term Panhellenes (Πανέλληνες), which is used to include all the Greek oikoumene with its geographical, ethnical, and cultural spaces. However, the biggest problem concerning the question of Panhellenic identity is the fact that it emerges not as formed and clearly defined, but as being in a state of continuous formation. That is to say, various models of Panhellenic identity do not allow for a clear expression of the grounds on which the Greeks formed their identity, and which features and qualities they considered to be the essence of their Greekness (τὸ Ἑλληνικόν). Different models of identity – whether a genealogical model based on mythology, a cultural model construed by the opposition of what is Greek against what is barbarous, a polis-model, or a values-based model – all express an implicit idea of Panhellenic identity that is not as clearly defined, which in turn is extrapolated from the works of Herodotus, Thucydides, and Xenophon.
