Muzikos raiška Kosto Ostrausko dramose

LTDisertacijoje muzikos raiškos aspektu tyrinėjamas lietuvių absurdo bei postmodernistinės dramos klasiko ir vieno iš pradininkų, išeivio Kosto Ostrausko (1926–2012) dramų korpusas. Ostrausko dramos – multimedialūs kūriniai, išsiskiriantys savitais teksto apipavidalinimo ir konstravimo niuansais, muzikinių nuorodų ir grafinių intarpų gausa bei įvairove, daugiabriauniu muzikos rašto, formų ir kitų elementų inkorporavimu bei imitavimu. Atsispyrus nuo žodžio ir muzikos studijose pripažintos Wernerio Wolfo muzikos ir literatūros intermedialiųjų ryšių klasifikacijos bei pasitelkus Larso Elleströmo pasiūlytą intermodalumo kaip intermedialumo koncepciją, disertacijoje aptariama teksto-atlikimo įtampa ir formuluojamos multimedialių (draminių) tekstų „skaitymo taisyklės“. Remiantis šiomis taisyklėmis analizuojamos keturios Ostrausko dramos: „Belladonna“ (1992–3), „Summa philosophica, arba Also Sprach Zarathustra“ (1995), „Kvartetas“ (1969) ir „Penktoji“ (išspausdinta 2014 m.). Atliktas tyrimas parodo žodžio ir muzikos sąveikų mastą ir kompleksiškumą dramaturgo tekstuose, jų unikalų, transgresyvų pobūdį, išryškina neįprastas literatūros tekstams juslinio, erdvėlaikio ir semiotinio modalumų artikuliacijas, atskleidžia skaitytojo žvilgsnio (ir klausos) svarbą, grindžia atlikimo skaitant („vaizduotės teatro“) galimybę / būtinybę, grindžia platesnę vizualia (ikonine) teksto plotme formuojamą reikšmės sampratą.

ENThe dissertation centers on the aspect of musical expression in the corpus of plays by Lithuanian exile playwright Kostas Ostrauskas (1926–2012), a classic and one of the pioneers of Lithuanian absurdist and postmodern drama. Ostrauskas’s plays are multimedial works characterised by the texts’ distinctively nuanced graphic representation and organizational principles, the abundance and diversity of musical references and graphic inserts, the multifaceted integration and imitation of musical notation, forms and other elements. Starting with Werner Wolf’s classification of intermedial relationships between music and literature, widely accepted in the field of word and music studies, and drawing on the concept of intermodality as intermediality as suggested by Lars Elleström, the tension between text and performance is discussed and “rules for reading” multimedial (dramatic) texts are formulated. Using these rules, four plays by Ostrauskas are analysed: “Belladonna” (1992–3), “Summa Philosophica, or Also Sprach Zarathustra” (1995), “The Quartet” (1969) and “The Fifth” (first published in 2014). The research reveals the scale and complexity of the interrelations between word and music in the playwright’s texts, as well as their unique, transgressive nature, highlights articulations of the sensorial, spatiotemporal and semiotic modalities that are unusual for literary texts, shows the importance of the reader’s eye (and ear), confirms the possibility / necessity of performing while reading (“theatre of the imagination”).