LTŠioje daktaro disertacijoje tyrinėjama, kodėl Lenkija nuo 2001 m. Seimo rinkimų iki 2013 m. Europos Unijos Rytų Partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje vienu metu vykdė balansavimo ir įtraukimo užsienio politiką Rusijos atžvilgiu. Tokią politiką vykdė vidutinė galia pagrindinė galios atžvilgiu, nors tokiais atvejais struktūrinis realizmas prognozuoja, kad vidutinės galios prisišliejimą arba balansavimą prieš pagrindinę galią. Tad, šiame tyrime pasitelkiant neoklasikinio realizmo teoriją ir sisteminės procesų analizės metodą bandoma išsiaiškinti, kas lėmė tokius Lenkijos sprendimus užsienio politikoje ir tam tikslui formuluojamos bei testuojamos keturios hipotezės. Paaiškėjo, kad Lenkija vykdė įtraukimo politiką Rusijos atžvilgiu dėl keleto priežasčių. 2001-2005 m. ir 2005-2007 m. bandyta pakeisti Rusijos intencijas Lenkijos atžvilgiu. Kita vertus, 2007-2013 m. tokios politikos vykdymą diktavo vidaus politikos motyvai. Tačiau svarbiausia, kad visuose trijuose 2001-2005, 2005-2007, 2007-2013 m. atvejuose Lenkijos vyriausybės siekė per Rusijos įtraukimo politiką parodyti Vakarų valstybėms, kad Lenkija nėra „rusofobiška valstybė“, bandanti įtraukti EU ir NATO į savo siekį sulaikyti Rusijos ekspansionizmą.
ENThis doctoral dissertation explores, why Poland pursued a policy of engagement and balancing towards Russia between the parliamentary elections in 2001 and the European Unions Eastern Partnership summit in Vilnius in 2013. Such a policy was conducted by a middle power towards a major power, though in such cases structural realism predicts that middle powers either bandwagon or balance against major powers. Thus, this research employs neoclassical realist theory and the method of systematic process analysis to find out the reasons behind Poland’s decisions in foreign policy and for that purpose four hypotheses are formulated and tested. It turned out that Poland engaged Russia for several reasons. In 2001-2005 and 2005-2007 Poland attempted to change Russia’s intentions towards Poland. However, in 2007-2013 the pursuit of such policy was dictated by motives of domestic politics. But most importantly in three cases of 2001-2005, 2005-2006 and 2007-2013 Polish governments sought through a policy of engagement to show Western states, that Poland is not a “russophobic country,” trying to entangle the EU and NATO into its drive to withhold Russia’s expansionism.