Ateinanti raudona suknele ir sidabro šarvais

LTNacionalinėje dailės galerijoje šį pavasarį, 2013 m. kovo 22–gegužės 19 d., eksponuota Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) paroda „Rentgenogramos“ (kuratorė Laima Kreivytė, architektė Julija Reklaitė) buvo ne tik proga pamatyti menininkės darbus (asambliažus, tapybą, piešinius, akcijų dokumentaciją). Kiekviena išsami jau mirusio dailininko paroda yra ir žingsnis perdėliojant dailės kanoną, Rožanskaitės atveju – XX a. II pusės ir XXI a. pradžios dailės kanoną. Tampa vis akivaizdžiau, kad be Rožanskaitės jis nebeįsivaizduojamas, nors dar neseniai atrodė, kad kanonas neįsivaizduojamas su ja. Po 1990-ųjų „tylieji modernistai“ pamažu įsitvirtina mūsų sąmonėje kaip įdomiausi sovietmečio dailininkai, ir Rožanskaitė būtų ne šiaip viena iš jų. Sovietmečiu ji anaiptol nebuvo nežinoma dailininkė (tokiu atveju būtų itin lengva ją „kanonizuoti“ kaip sistemos autsaiderę, po mirties sulaukusią savo valandos). Vis dėlto nemažos dalies savo kūrinių, atvirai antisovietiškai angažuotų ar tiesiog pernelyg „formalistinių“, vartojant šį terminą anuometine pejoratyvine prasme, eksponuoti nebūtų galėjusi. Jie, neišplaukę anais laikais į viešumą, ir dabar yra šeimos ar privačių asmenų nuosavybė [p. 51].

ENThe exhibition X-Ray Images by Marija Teresė Rožanskaitė (1933–2007) hosted this spring by the Lithuanian Art Gallery (curator Laima Kreivytė, architect Julija Reklaitė) was more than an occasion to see the entirety of artwork by the artist. Every comprehensive posthumous exhibition (it included assemblages, paintings, drawings, documentations of actions) is also an invitation to revisit and redefine the art canon, in the case of Rožanskaitė – of the second half of the 20th and the early 21st centuries. It becomes more and more obvious that this canon is impossible without her, though in quite recent past it seemed that it was unthinkable with her. The degree of conceptualism and intellectualism with which she approaches social problems and uncomfortable themes in her art is quite unnerving even today. The tragedy of human life is not going to lose its relevance ever. One of such tragic parameters is the clash between an individual and history that sometimes requires the highest price of life or otherwise it crushes the individual, leaving just an anonymous “case number” (in Rožanskaitė’s art these are variations on the theme of post-war resistance and exile).Another strand of such themes includes old age, terminal illnesses, and death. Today the consumer ideology tries to conceal all these natural and inevitable stages of human life, promoting the cult of youth, energy and sexual attractiveness. It was because of this non-conformist stance that the artist was not accepted into the then-nomenclature of the world of art (nor was she included into the current one) – but the relevance of her art keeps growing. The titles of the sections of the exhibition – Between Cosmos and Abstraction, Medical Spaces, The Other Side of the Mirror, Stations of the Cross, The Architecture of Assemblages, Ethnographic Look, Ecological Hearing – reflected both the areas of greatest concern to the artist (in her art and life) and the stages in the artist’s career.