Istorinė improvizacija fortepijono mene: preliudavimas, fantazavimas ir ekstemporizavimas
LTDarbe yra aktualizuojama istorinė improvizacija akademinio fortepijono meno kontekstuose, siekiama atskleisti jos suvokimo ir atlikimo būdus. Tema gvildenama atsispiriant į istorinius šaltinius (tame tarpe mažai žinomus), liudijančius improvizacijos raidą Vakarų muzikos mene. Istorinės improvizacijos sąvoka įtvirtinama analizuojant XIX a. muzikavimo būdus perteikiančiose preliudavimo, fantazavimo ir ekstemporizavimo praktikose. Tyrimo metodologija suformuojama atsižvelgiant į improvizacijos tyrimų lauke vis gausėjančias šiuolaikines mokslines prieitis. Improvizacijos muzikinės kalbos struktūra aiškinama per harmoninę bei faktūrinę analizę, galantiškų schemų tyrimą. Improvizacijos procesas nagrinėjamas kognityvinių, spontaniško muzikos atlikimo modelių aspektais. Tyrimo metu iškristalizuoti improvizavimo būdai ir modeliai yra išbandomi praktikoje. Jais paremta autoriaus meninė patirtis nagrinėjama atvejo studijoje. Tyrime pirmą kartą analizuojami XIX a. improvizaciniai preliudai, XX a. pianistų fantazijos, pateikiami fortepijoninės improvizacijos modeliai. Iš esmės paneigiama populiari nuomonė, kad improvizacija yra kažkas, kas atliekama be pasiruošimo ir gaunasi savaime. Priešingai, parodoma kaip mokomasi improvizuoti, ruošiamasi scenoje vykstančiam spontaniškam kūrybos aktui.
ENThis study is aimed at historical improvisation in the art of piano, seeking to reveal the ways of its conception and performance. Research topic is approached by examining little known historical sources, which testify the development of improvisation in Western art music. The concept of historic improvisation is supported by analysis of nineteenth century musical practices, namely: preluding, fantasising and extemporisation. The methodology for this paper is informed by scholarly work found in nowadays ever-expanding field of improvisation. Interpretation of the structure of improvisational musical language is represented through harmonic and textural analysis, study of galant schemes. Improvisation as a process is demonstrated by using aspects of cognitive models of spontaneous music performance. The methods and models of improvisation distilled during the research are tested in practice by the author of the work. And thus improvisation in living musical practice serves as a driving method for a case study. The present paper offers unprecedented studies of improvisatory preludes of the nineteenth century, fantasies of the twentieth century pianists, as well it serves as a model for piano improvisation. Arguably the most popular idea that improvisation is something that is performed without preparation, happens immediately by itself, is rebuffed. The proposition is demonstrated by exposing the learning process of improvisation, and by detalising preparation act of spontaneous creation.
