Ludzie o ludziach. Opowieści biograficzne w wymiarze komunikacyjnym

• People about people. Biographical stories in terms of communication
• Žmonės apie žmones. Biografiniai pasakojimai komunikacijos atžvilgiu

LTMano straipsnio tema yra vadinamieji biografiniai pasakojimai. Jie suprantami kaip pasakojimai apie pažįstamo asmens gyvenimą, iškeliant tiesioginį klausimą apie konkretų žmogų, arba pradedant nuo pokalbio apie kokį nors to žmogaus gyvenime buvusį įvykį, tapusį pasakojimais apie visą jo gyvenimą. Šių pasakojimų pagrindu tampa susidomėjimas kitu žmogumi, pasireiškiantis, pvz., slaptu stebėjimu. Tikrinu stereotipišką nuomonę, kad kaime visi žino viską apie kiekvieną bei pasisakymus, kad dėl televizijos nebepalaikomi santykiai tarp žmonių; atsižvelgdama į mano pastebėtą nuolatinį žvilgčiojimą į televizorių. Biografinių pasakojimų funkcionavimą bandau svarstyti įvairiais aspektais: kaip žinias apie kitus, reikalingas gyvenimui šioje bendruomenėje bei kaip bendrų reikšmių derinimą ir nustatymą. Pabrėžiu taip pat pramoginį biografinių pasakojimų aspektą. Būtent dėl tos priežasties ne kiekvienas tiriamo kaimo gyventojas tampa pasakojimų objektu, o tik išsiskiriantys asmenys - keliantys juoką ar ginčus, nelaimingi ar daug išgyvenę. Ne visada rūpi, kad įvairūs pasakojimai atitiktų vienas kitą. Svarbiausia, ne turinys, o kad jie yra kito žmogaus paveikslui nupiešti. Atsižvelgiu taip pat į biografinių pasakojimų formą ir turinį. Svarstau, ar yra tarp jų kokių nors sąsajų, ar galima kalbėti apie tipišką biografinį pasakojimą. Ieškojau juose tam tikro moto, pavadinimo, tvarkančio pasakojimo seką, nors ne visada pavyko rasti.Pastebėjau, kad vienintelis būdas tirti pasakojimus, buvo perdirbti juos iš diskurso situacijos į tekstą. Tačiau faktas, kad jie atsirado kaip diskurso dalis, lėmė jų kitą bruožą - nepastovumą. Biografinį pasakojimą sunku vienareikšmiškai klasifikuoti, nes tai, kas pasakojama yra nepastovu, kinta, priklausomai nuo aplinkybių, padėties, naujų įvykių, taip pat nuo pasakotojo, klausytojo ar pašnekovų.

ENThe subject of my paper arc socalled biographical stories which I define as narratives about the life of a person the interlocutor knows personally that were brought forth either by asking specifically aboutthat person, or developed from discussing a detail from the person’s biography to talking about the person’s entire life.The background of my reflection is the interest people in the studied village share about other people and its manifestations such as spying and observing. I examine the stereotypical notion that in the country ‘everyone knows everything about everybody’ and confront it with declarations on how television has weakened interpersonal relations, as well as my own observations about the mutual spying. I try to look into many aspects of the way biographical stories function. They may be viewed as a means of transmitting the knowledge necessary to live in the community, or of negotiating and arriving at common meanings. I also emphasize their entertaining aspect due to which not everyone in the village was a frequent subject of the stories. The hero is usually someone who stands out - by provoking laughter, causing conflicts, being especially vivid or unhappy. The consistence of different versions of a story was not always vital, since I perceive each story firstly as an image of a person. While studying the stories, I took into consideration their form as well as content. I was trying to find out whether there are certain rules governing their structure, whether we can talk of a typical biographical narrative. I also sought - though not always with a success - a motto, some sort of a title that would organize the flow of the narrative.I learnt that the only way to study the narratives was to transform them from a discursive situation into a text. Yet because they originated as a part of a discourse - a situation - their most important characteristics was lack of stability. What people say about others tends to change over time, depending on situation, changing circumstances, new events as well as the teller and the listener. Thus, biographical stories escape rigid classification.