Lietuva yra apvali

LTTai tik tradiciniai XX a. pradžios portretai. Bet vien kareiviai. Jie stovi, sėdi fotoateljė po vieną ar du, kartais keliese pasistatę du butelius "stipriosios", kartais pozuoja raiti kaime ar miške, ir fotografuojasi: "Atminčiai! Mielam Draugui Albinui Draugas Povylas M.," - lakoniškai išvedžiota vienos fotografijos kitoje pusėje. Data - 1920 m. lapkričio 11 d. Vieta - A. Panemunė, Kaunas. Aišku, matome visai ne Aukštąją Panemunę, o nutapytus rūmus: arką, besiremiančią į klasikinę koloną su kaneliūromis, plytelėmis klotas terasos grindis, ant jų - medinį kubilą su gėlėmis, mūrinius laiptų turėklus ir keliuką, kuris nuvingiuoja į lietuvišką peizažą, sudrėkusį prieš audrą. O kareivis, tvarkingai užsisagstęs visas uniformos sagas, stovi pasitempęs, suglaudęs kojas, ranka pasirėmęs į trikojį stalelį, dengtą vąšeliu nerta staltiese, ant kurios - vaza su gėlių puokšte. Tipiškas vaizdas, tipiška dedikacija. Kartais kitoje nuotraukos pusėje randame mažaraščio vos suskrebentą pavardę, kartais visą žemaitiškai parašytą laišką. Pozos ir veidų išraiškos liudija: šie jaunuoliai didžiuojasi esą Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai. Bet, aišku, tai gali būti ir pačios fotografavimosi situacijos poveikis - į kareivines atvyksta fotografas, gal net vadovybės užsakymu, ir visi turi paklusti, susitvarkyti ne tik uniformą, bet ir jausmus. Niekada nesužinosime, ką šie konkretūs vaikinai iš tiesų jautė ar galvojo. Tik nepaneigiama atrodo su fotografija siejama viltis: juos, pasiryžusius aukoti gyvybę už tėvynę, atsimins visada. Bet ar tikrai? [p. 173].