Birbynės fenomenas lietuvių kultūroje. Povilo Samuičio darbai

LTBirbynė yra pastoralinės kultūros lietuvių liaudies muzikos instrumentas, priklausantis originaliai pučiamųjų - liežuvėlinių aerofonų - grupei. Istoriniu, tipologiniu ir muzikos raiškos požiūriu visa ši grupė skirstoma į tradicines diatonines birbynes ir modifikuotus chromatinius taikomojo pobūdžio instrumentus - chromatines birbynes. Pagal savo morfologines savybes (medžiagą, formą), muzikos originalumą ir muzikavimo būdą birbynės yra vietinės kilmės, paplitusios visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau panašių archetipų turi ir kitos tautos: rusai - ražoką, žaleiką, baltarusiai - ražoką, dudką, žaleiką, piščiką, latviai - ganuragą, estai - karjapasuną. Birbynės pavadinimas etimologiškai siejamas su žodžiu „birbti“. Tačiau šis apibendrinto onomatopėjinio (pamėgdžiojamojo) pobūdžio žodis išreiškia tik pirminių, dažniausiai žaislinių (birbiančių, zirziančių) birbynių garso esmę. Vėlesnės tradicijos ir prityrusių atlikėjų pučiamos birbynės bei Sekminių rageliai su pririšamais liežuvėliais nebirbė - jiems būdingas dainingas lietuviškųjų raliavimų, ridavimų garso tembras [p. 13].