Derrida’s Jewishness: deconstructor of own and other identity

LTVienas pagrindinių Derrida kūrybiškumo šaltinių buvo „neteisinga” filosofinių ir religinių kanonų interpretacija. Derrida, kuris garsėjo binarinių opozicijų dekonstrukcija, jautėsi esąs anapus bet kurios analizuojamos binarinės opozicijos. Derrida kūrybos tyrinėtojai randa panašumų su jo paties tarpine (liminalia) būsena: maranų žydo geografiniu ar kultūriniu užribiu ir filosofine pozicija, esančia Jeruzalės ir Atėnų (žydų ir graikų tradicijų) užribyje. Iš dalies jis atstovauja maranams, išvarytiems iš akultūruotos šalies, tačiau neįsipareigojusiems žydų religijai ir gyvavusiems priėmusios kultūros paribyje. Derrida nutolo nuo gimtinės, gimtosios kalbos ir žydų paveldo. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti, kaip Derrida dekonstrukcija suardo tapatybės hierarchiją bei visas europinės ir neeuropinių tapatybių subordinacijas.

ENDerrida’s main source of creativity was “misreading” the philosophical and religious canon. Derrida, who is famous as a deconstructor of binary oppositions, feels himself beyond almost any binary opposition that he analyzed. Derridean researchers found an analogy between his types of liminality: the geographic or cultural outside space of the Marrano Jew and a philosophical position outside of both Athens and Jerusalem (Jewish and Greek traditions). He partly represents Marranos, who were expelled from the acculturated country but did not take a position in Jewish religion and existed at the margins of the host culture. Derrida was alienated from the place of his birth, native tongue and Jewish heritage. The aim of this article is to show how Derridean deconstruction destroys a hierarchy of identity and all subordinations between European and non-European identities.