Literatūros kūrinys kaip kolektyvinio emocionalumo išraiška

LTAlvydas Noreika straipsnyje Kavolio aktualumą akcentuoja atkreipdamas dėmesį į lietuvių literatūros kritikos uždarumą. Šiuolaikinė lietuvių literatūros kritika vengia analizuoti literatūros ir jos socialinės aplinkos ryšį ir yra linkusi apsiriboti vien estetiniu literatūros aspektu. Jo nuomone, prie sociologinės perspektyvos atgaivinimo lietuviškose literatūros studijose galėtų prisidėti Kavolio kūrybos palikimo pažinimas. Literatūrą Kavolis analizuoja remdamasis skirtingais metodais ir vedamas skirtingų tikslų, tačiau galima išskirti dvi tyrimų kryptis. Pirmą galima sąlygiškai pavadinti simboline kryptimi, o antrą, kurią analizuoja straipsnio autorius – kultūrine psichologine kryptimi. Kultūrinės psichologinės krypties atveju literatūra traktuojama kaip kolektyvinių psichologinių procesų atspindys. Sociologijos ir literatūros mokslo dialogas galėtų užsimegzti tyrinėjant literatūros kūrinio struktūros, vidinio kūrinio elementų sąryšingumo, literatūrinės išraiškos formų aspektus. Psichologinis visuomenės modernizacijos poveikis tampa medžiaga, iš kurios rašytojo vaizduotė kuria dviejų tipų struktūras – percepcinę ir kognityvinę. Noreika pabrėžia, jog Kavolis, skirdamas visą dėmesį prasminei literatūros kūrinio struktūrai, palieka nepaliestą literatūrinės išraiškos formų klausimą. Noreika mano, jog Kavolio kultūros sociologijoje yra vidinių rezervų užpildyti ir literatūrinių formų tyrimų nišai, kadangi Kavolio knygoje „Meninė išraiška: Sociologinė analizė“ išdėstytus vaizduojamojo meno stiliaus analizės principus įmanoma pritaikyti ir literatūrinių formų nagrinėjimui.Reikšminiai žodžiai: Sociologas ir kultūrologas; Literatūros kūrinys; Kultūrinis-psichologinis literatūros kūrinio interpretacijos aspektas; Socialinė kūrinio struktūra; Socialinių procesų ir kolektyvinių emocijų įtaka literatūros kūrinio struktūrai.

ENIn his article Alvydas Noreika stresses the relevance of Kavolis by drawing attention to the closeness [1]of the criticism of Lithuanian literature. The contemporary criticism of Lithuanian literature avoids analysing literature and its connection with the social environment, and is apt to restrict itself to the aesthetic aspect of literature. According to the author, an acquaintance with Kavolis’ works might contribute to the revival of a sociological perspective in studies of Lithuanian literature. Two tendencies of Kavolis’ analysis may be identified. The first one may be relatively called a symbolic tendency, and the second one – a cultural psychological tendency. In the case of the cultural psychological tendency, literature is regarded as a reflection of collective psychological processes. The dialogue between sociology and literary science might be encouraged by an analysis of the structure of a literary work, the internal relationship of elements in the work, or forms of literary expression. The psychological effect of modernising the society becomes the material on the basis of which the writer’s imagination creates structures of two types: the perceptive and the cognitive. Noreika stresses that whilst paying attention to the notional structure of a literary work, Kavolis leaves the matter of literary expression untouched. Noreika assumes that there are internal resources in Kavolis’ cultural sociology to occupy the niche of the analysis of literary forms, since it is possible to apply the principles of the analysis of representational arts as presented in Kavolis’ “Artistic Expression: a Sociological Analysis” to the investigation of literary forms.