Kokia yra Immanuelio Kanto žmogaus kaip paskutinio gamtos tikslo sampratos prasmė?

LTStraipsnyje gilinamasi į Kanto žmogaus kaip paskutinio gamtos tikslo sampratą, pateikiant etinę jos interpretaciją. Manoma, kad Kanto prielaidų analizė leis giliau suprasti mūsų pačių hermeneutinę situaciją, kurioje ekologinės problemos verčia permąstyti žmogaus santykį su gamta bei žmogaus egzistencijos prasmę. Remiantis ankstyvaisiais Kanto tekstais, skirtais Lisabonos žemės drebėjimui, bei Sprendimo galios kritikoje pateikiamu didingumo apmąstymu, klausiama, kaip nekontroliuojamo gamtos gaivalo patirtis papildo etinę Kanto gamtos teleologijos viziją. Akcentuojant žmogiškojo pažeidžiamumo įžvalgos svarbą moralinės žmogaus paskirties įgyvendinimui gamtoje, nužymimos gairės interpretacijai, leidžiančiai aktualizuoti Kanto poziciją šiuolaikinės aplinkos etikos kontekste.

ENThe article explores Kant’s notion of the human being as the ultimate end of nature, presenting an ethical interpretation of this notion. The author of this article believes that the analysis of Kant’s assumptions will allow a deeper understanding of our own hermeneutical situation, in which ecological problems force us to rethink our relationship with nature and the meaning of human existence. Analyzing Kant’s early texts on Lisbon earthquake and his reflection on the sublime in the Critique of Judgement, the author asks how the experience of an uncontrolled natural element complements Kant’s ethical vision of nature’s teleology. Emphasizing the importance of insight into human vulnerability for the implementation of moral purpose in nature, the article outlines guidelines for interpretation that allow the relevance of Kant’s position in the context of contemporary environmental ethics.